Panevėžio vyskupijos kunigų susirinkimas

Vasario 19 d. Panevėžio vyskupijos kurijoje įvyko šios vyskupijos dvasininkų susirinkimas. Pradžioje plačiau pristatytas Lietuvos Caritas projektas, kurio dėka stengiamasi padėti prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms bei smurtą ir patyčias patyrusioms moterims. Projektą pristatė jo koordinatorė Lietuvoje Kristina Mišinienė ir Lina Ramunytė. Anot prelegenčių, tokia pagalba teikiama trim kryptimis: krizinė pagalba; psichosocialinė reabilitacija (pastogė, materialinė pagalba, socialinio darbuotojo, psichoterapeuto, juristo konsultacijos, darbinės kvalifikacijos įgijimas ir tobulinimas); palaikomoji tarnyba baigusioms šią programą moterims.

Šis projektas vykdomas nuo 2001 m. spalio mėn. jį finansuoja Renovabis (Vokietija), Communicantes (Olandija), LR Socialinio darbo ir apsaugos ministerija bei privatūs aukotojai. Projekto centrinė būstinė veikia Kaune, tačiau moterims pagalba teikiama visoje Lietuvoje. Pagalbos kreipiasi moterys pakliuvusios į prostitucijos tinklą tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje (Vokietijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Graikijoje ir kt.). Projektas vykdomas Vilkaviškio, Šiaulių, Telšių, Kauno ir Panevėžio vyskupijose. Panevėžio vyskupijoje šis projektas vykdomas nuo 2005 m. (atsakingoji L. Ramunytė). Daugiausia pagalbos šauksmo sulaukiama iš atokių vienkiemių, kaimų, gyvenviečių, policijai jau žinomų smurtaujančių, girtaujančių šeimų. Aišku, gaunama signalų ne tik iš Panevėžio, bet ir iš kitų šios vyskupijos miestų. L. Ramunytė pateikė 2007 m. statistiką: Pasvalyje ir Kupiškyje suteikta pagalba keturioms, o Biržuose septynioms, Rokiškyje trims moterims. Šiais metais atsiliepė jau šešios moterys. Informaciją apie šias moteris dažniausiai suteikia policija, todėl skubiai reaguojama, važiuojama su šiomis moterimis susitikti, siūloma pagalba. Nuo veiklos pradžios Panevėžio vyskupijoje jau pagelbėta septynioms dešimtims aukų.

Anot prelegenčių, labai svarbu, kad moterys ryžtųsi prabilti apie savo išgyvenimus, patirtą prievartą ne tik sau, bet ir vaikams, liudytų teismuose prieš sutenerius ir prekeivius moterimis. Todėl suteikiama pagalba yra konfidenciali, dirbama komandoje, greitai reaguojama krizių atveju, bendradarbiaujama su įvairiomis tarnybomis bendruomenėje, siekiant užtikrinti pilnavertę ir ilgalaikę moters integraciją, įtraukiamos kitos tarnybos, galinčios suteikti profesionalią pagalbą bei siekiančios užkirsti šio reiškinio plėtrą. Projektas pasižymi lankstumu ir tęstinumu organizuojant paslaugas prieglobstyje ir/arba bendruomenėje. K. Mišinienė ir L. Ramunytė kvietė dvasininkus atsiliepti į šią iniciatyvą, pranešti apie šias moteris, stengtis joms padėti, nes smurtą patyrusios ir prostitucijos aukomis tapusios moterys gyvena mūsų kaimynystėje, mūsų parapijose. Yra aiškiai matoma gėrio ir blogio kova, o mūsų visų pareiga siekti ir įkurti gėrį, stabilizuoti dabar vis labiau plintantį prostitucijos, nelegalios prekybos moterimis reiškinį. Svarbu šių moterų nesmerkti, bet stengtis padėti, suteikti reikiamą, kvalifikuotą pagalbą. Mes turėtume būti vieni už kitus atsakingi bei solidarūs. Šis projektas Lietuvoje jau padėjo 400 moterų. Prelegentės sakė, kad prostitucija jokiu būdu negali būti legalizuota, nors šiandien ir pasigirsta teiginių, kad tai seniausia pasaulio „profesija“ arba, kad ji valstybei atneštų pelno. Kiekvienas žmogus yra vertingas pats savaime, nes yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl nevalia uždirbti pinigų remiantis žmonių skausmu, prievarta, gyvenimų suluošinimu ir kt.

Ruklos įgulos vyresnysis karo kapelionas ir Ruklos šv. Dvasios parapijos klebonas, KTF VDU dėstytojas kun. teol. dr. Arnoldas Valkauskas (Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas) dvasininkams vedė paskaitą apie egzorcizmus bei egzorcistų darbą. Prelegentas parodė keletą juostų, kuriose užfiksuoti egzortizuojami žmonės, jų fizinės ir psichologinės reakcijos, filmuotoje medžiagoje savo darbo patirtimi dalijasi garsūs Italijos egzorcistai, Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai. Prelegentas sakė, kad įvairios užfiksuotos fizinės žmonių reakcijos tėra labai maža šio reiškinio dalis, kuri beveik visai neatspindi dvasinės jausenos, įtampos ir t.t. Patys apsėdimo faktai yra realūs ir aiškiai matomi, žmonių kenčiančių nuo okultizmo praktikų, burtų, magijos iš tiesų yra labai daug. Kaip sakė kun. A. Valkauskas, Stačiatikių Bažnyčios dvasininkai sako, jog 80 procentų ligų galima išgydyti maldos pagalba. Jis kartu pakartojo popiežiaus Jono Pauliaus mintį, jog tie, kurie nepripažįsta piktojo, kartu neigia Dievą ir Kristaus išganingąją misiją.

Anot paskaitininko, didžiausia kunigų problema – vienybės tarpusavyje ir vienybės su vietos vyskupu stoka. Liūdina faktas, kad dvasininkai dažnai susirenka aptarti finansinių bei buitinių dalykų, bet retai drauge meldžiasi, dalinasi dvasinio gyvenimo ir brandos patirtimis. Tokiu būdu nuskurdinamas tikėjimas, pamažu išblunka tikrosios kunigystės prasmė, kurios ženklus gauname šventimų metu – malda ir vyskupo rankų uždėjimu. Dažniau reikėtų melstis ir tiesiog laiminti žmones. Čia svarbus paties kunigo ir Dievo bendruomeninis santykis, pasitikėjimas Dievu.

Kun. A. Valkauskas pristatė piktojo kankinimo būdus, kurie pasireiškia per ydas, prisirišimus, nuodėmes, netvarkingą moralinį gyvenimą, todėl piktasis per jausmus ir valią apgauna protą. Pirmiausia žmogus patiria gundymus, varginimus, o vėliau ir užvaldymą, kuomet visas asmuo priklauso piktojo realybei ir įtakai. Žmogų į klaidas nuveda Dievo įsakymų nepaisymas. Kartais demonui veikti padeda susiklėsčiusios sąlygos, netgi šeimos aplinka. Abortai, pornografija, homoseksualizmas, masturbacija, suicidinės reakcijos – reali galimybė bendrauti su piktojo pagalba.

Anot prelegento, pirmoji pagalba – dvasinis pokalbis, palaiminimas ir išpažintis. Svarbu nuodėmės nepateisinti, ją pripažinti, stengtis nekartoti, nepraktikuoti, taisytis ir siekti pažangos dvasiniame gyvenime. Maldoje svarbu pasitikėti Dievu ir prašyti išlaisvinimo. Kunigo misiją šiuo atveju praturtintų ir sustiprintų malda, sąžiningas pareigų atlikimas ir nuolatinis pasitikėjimas Dievu. Kunigui svarbu neprisirišti prie fizinių dalykų ir tikėjimo plotmėje neieškoti racionalių paaiškinimų ir įrodymų. Dievas kartais neduoda greito išlaisvinimo: kartais dėl artimųjų, kurie gali neįvertinti, o taip pat ir dėl paties egzorcisto, kuris gali pulti į puikybę. Žmogus prie vidinio išgydymo, išlaisvinimo, piktojo išvarymo turi prisidėti ir pats, o pirmiausia norėti išlaisvinimo. Išlaisvinimo negalima siekti ir suprasti kaip maginio veiksmo. Todėl ir parapijiečiams svarbu pasakyti, kad pirmiausia reikia pasitikėti Dievu, kryžiumi, nenešioti ir namuose nelaikyti jokių nesuprantamų ženklų, užrašų, skulptūrėlių, amuletų ir kt.

Kun. A. Valkauskas dalijosi asmenine egzorcisto patirtimi, papasakojo keletą charakteringesnių atvejų. Atliekant šią tarnystę Bažnyčioje susiduriama su piktojo tikrove, jo galia, didelis neigiamas emocinis krūvis ir iš pačios aplinkos, ir iš žmonių, paliestų piktojo. Todėl prelegentas minėjo, kad reikia daug melstis, o taip pat turėti maldos grupelę, kuri dvasiškai palaikytų patį egzorcistą, jo tarnystę, konkrečius veiksmus. Jis paminėjo, kad dirbant šį darbą svarbus išsilavinimas, dvasinis gyvenimas, o taip pat ir geras psichologijos žinojimas, gebėjimas analizuoti žmonių patirtis ir reakcijas, patirtus sužeidimus ir kt.

Vyskupas Jonas Kauneckas susirinkimo pabaigoje apžvelgė vyskupijos finansinius 2007 metus, pateikė ataskaitas apie parapijų ir kurijos pajamas ir išlaidas, tikslines lėšas, rinkliavas, paminėjo nuveiktus darbus. Tądien kunigams ir parapijoms išplatintas vyskupo aplinkraštis girtuoklystės klausimu. O laiške vyskupijos kunigams vyskupas J. Kauneckas kviečia visas parapijas kartu su šios vyskupijos Gyvojo Rožinio draugijos nariais kovo 2 d. drauge melstis už blaivybę. Tokiu būdu bus deramai įsijungta į tautos blaivinimo akciją, atsiliepta į Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtus 2008 m. blaivybės metais. Ganytojas savo rašte dvasininkams ragina parapijose ir bendruomenėse organizuoti, steigti blaivininkų būrelius, kviesti tikinčiuosius daryti blaivybės arba abstinencijos pasiryžimus. Taip pat rekomenduojama parapijose įsitaisyti vadinamąją Aukso knygą, kurioje būtų įrašomos pasižadėjusiųjų pavardės. Taipogi dera paskelbti apie galimybę išgeriantiems išsivaduoti iš šios problemos gydantis (Minesotos programa ir kt.), dalyvaujant anoniminių alkoholikų būreliuose. (Kun. Justas Jasėnas)