Prancūzijos akademija ieško naujo „Bažnyčios žmogaus“

Prancūzijos akademija, įkurta 1635 metais, yra viena iš seniausių ir prestižiškiausių Prancūzijos institucijų.

Iš pradžių jos funkcija buvo prancūzų kalbos puoselėjimas, vėliau prisidėjo mecenavimo vaidmuo. Akademija turi 40 narių, iš kurių visi yra gerai žinomi vienoje ar kitoje srityje: literatūroje, medicinoje, filosofijoje, moksle. Akademiko titulas yra skiriamas iki mirties. Tradiciškai tarp akademikų taip pat išrenkamas ir „Bažnyčios žmogus“, žinomas savo darbais ir kultūrinio akiračio platumu. Dažniausiai išrenkami aukštas pareigas einantys dvasininkai, kardinolai ir arkivyskupai, tačiau tai nėra geležinė taisyklė. Akademikais yra tapę kunigai ar vienuolinės kongrecijos nariai.

Paskutinysis „Bažnyčios žmogus“ Prancūzijos akademijoje buvo kardinolas Jean-Marie Lustiger, ilgametis Paryžiaus arkivyskupas, miręs 2007 metų rugpjūčio mėnesį. Akademikams nebus lengva rasti jo vertą įpėdinį. 1995 metais į Prancūzijos akademiją išrinktas kardinolas Lustiger, daugelio knygų autorius, aktyvus viešų debatų įvairiomis moralinėmis temomis dalyvis, buvo itin ryški asmenybė, žinoma toli už savo arkivyskupijos ir už Prancūzijos ribų.

Nuolatinė Prancūzijos akademijos sekretorė, žinoma istorikė Hélène Carrère d'Encausse paklausta apie kardinolo Lustiger įpėdinį akademijoje juokėsi, kad akademikai dar negali paminėti konkrečių kandidatų, kurie gali būti išrinkti, bet užtai jau aiškiai žiną ko nenori rinkti. Bet ji taip pat pridūrė, jog dvasininko buvimas akademijoje yra „natūralus“ dėl išskirtinės Bažnyčios rolės Prancūzijos praeities istorijoje ir šiandienos visuomenėje, dėl galingos dvasinės ir moralinės tradicijos. Tiesa, kad tarp Prancūzijos akademikų buvo ir tebėra žinomų katalikų intelektualų, įvairių sričių ekspertų. Galbūt, susidėsčius naujai aplinkybių visumai, jie galėtų atstovauti katalikiškai tradicijai.

Vis tik, teisingumo dėlei, reikia pridurti, jog Prancūzijos akademijos nariai ne visada pasižymi simpatija Bažnyčiai. Antai, ypač XVIII –XIX amžiuose tarp akademikų netrūko skeptikų Bažnyčios atžvilgiu, todėl šiuo klausimu aistros virė ne tik Prancūzijos visuomenėje, bet taip pat ir akademijos viduje. (rk)