Egipto aukščiausias teismas pripažino 12 egiptiečių atsivertimą į krikščionybę

Religijos laisvė daugelyje pasaulio regionų yra tik galimybė, nekalbant apie tuos atvejus, kai jos paprasčiausiai nėra. Religijos laisvė gali būti varžoma dėl įvairių motyvų: dėl politinių, kultūrinių, ideologinių ar religinių. Pastarieji yra ypač regimi musulmoniškose valstybėse.

Kai kuriuose musulmoniškuose kraštuose kiti tikėjimai yra draudžiami, o jei toleruojami, tai tik su sąlyga, kad jų praktikavimas nebus viešas. Kituose musulmonų daugumos kraštuose, kurie istoriškai ir kultūriškai nėra monolitiški, religijos laisvė yra įtvirtinta juridiškai, tačiau neretai sunkiai realizuojama.

Tai Egipto atvejis, kuriame neseniai dvylikai krikščionių koptų sunkiai ir po ilgo teisinio bylinėjimosi pavyko išsireikalauti teisę oficialiai „būti“ krikščionimis. Egipto aukščiausiasis teismas jiems „leido“ atsiversti, mat šis atsivertimas iš tiesų buvo sugrįžimas prie savo pirminio tikėjimo. Prieš tapdami musulmonais jie visi priklausė krikščionių koptų Bažnyčiai, o jų laikinas tapimas musulmonais buvo motyvuotas pragmatinių motyvų.

Egiptas yra musulmoniška valstybė, islamo teisės tradicija, šariatas, čia yra pagrindinis valstybės įstatymų šaltinis. Musulmonų tikėjimo palikimas šariato teisėje yra traktuojamas kaip nusikalstamas veiksmas, už kurį kai kur baudžiama mirtimi – Sudane, Irane, Mauritanijoje ir dar bent keturiose šalyse. Egipte mirties bausmės už islamo palikimą oficialiai nėra, tačiau į kitą tikėjimą norintis pereiti asmuo sutinka beveik neįveikiamų juridinių kliūčių ir milžinišką socialinį spaudimą, kuris gali pasibaigti linčo teismu. Tačiau iš kito tikėjimo pereiti į islamą labai lengva, netgi automatiška: antai, jei vienas iš sutuoktinių yra musulmonas, tai tik retais atvejais toleruojamas kito sutuoktinio nebuvimas musulmonu. Tačiau vaikai jau būtinai bus auklėjami kaip musulmonai, nepriklausomai nuo tėvų valios. Nebūnant musulmonu yra sunku įsidarbint valstybės tarnyboje ar kilti karjeros laiptais kariuomenėje. Egipte asmens religija yra įrašoma jo asmens dokumente, o tai, kaip pastebi kritikai, dažnai tampa proga religinio pobūdžio diskriminacijai.

Dar tebesitęsia tiek Egipte, tiek pasaulyje plačiai nuskambėjusi „Hegazi byla“. Jaunas egiptietis Mohammad Ahmad Hegazi ir jo žmona atsivertė į krikščionybę, tačiau niekaip negali gauti teisinio pripažinimo iš valstybės. Netgi priešingai, teismuose tokia jų teisė nebuvo pripažinta. Valstybei jis ir jo žmona tebėra musulmonai, o tai turi visą eilę pasekmių. Pavyzdžiui, oficialiai savo vaikų negalės auklėti krikščioniškai. Hegazi byla nuo anksčiau minėtos dvylikos koptų krikščionių bylos skiriasi tuo, kad Hegazi nuo pat gimimo buvo musulmonas.

Šariato teisės perspektyvoje Hegazi yra atsimetėlis, kuris turi būti nubaustas mirtimi už skandalingą islamo įžeidimą. Daug Egipto imamų, musulmonų dvasininkų, vienbalsiai išreiškė tokią nuomonę. O jiems pritaria dauguma musulmonų tikinčiųjų. Yra retos nuosaikesnės nuomonės, jog Hegazi nevertas mirties bausmės, jei tik viešai nedemonstruotų savo atsivertimo arba emigruotu į kitą šalį ir dar retesni pareiškimai, jog Hegazi turi teisę laisvai rinktis. (rk)