Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė
juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo
kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas,
kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti!
Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“.
Dar jam tebekalbant, štai skaistus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies
prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ Tai
išgirdę, mokiniai parpuolė kniūbsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos
ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną
Jėzų. Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą,
kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių. (Mt 17, 1-9)
PILKUMOS
SPINDESYS, Mons. Adolfas Grušas
Būna žmonių,
kurie, skaitydami knygą, niekaip neatsilaiko pagundai bent ˛vilgterėti į knygos pabaigą,
kad įsitikintų, jog galiausiai jų laukia „laiminga pabaiga“.
Jėzaus Atsimainymo
aprašyme gali susidaryti įspūdis, jog tokios „laimingos pabaigos“ lyg ir nėra. Regėjimas
išnyko, Jėzus su mokiniais leidžiasi nuo kalno, o priedo, Mokytojas dar ir uždraudžia
pasakoti apie šį nuostabų patyrimą,
Tačiau iš tiesų kaip tik ši pabaiga ir
nulemia viso nuostabaus atsimainymo prasmę. Reikia nusileisti nuo kalno, ir kaip tik
tas leidimasis tampa kur kas sunkesnis, nei kopimas į dvasios aukštumas.
Patyrę
nuostabius dalykus, grįžtame į įprastą gyvenimą… Pailsėję Viešpaties artumoje, tęsiame
savo kasdienybės kelionę, ir niekuomet neišgirstame, kad mums būtų sakoma: „Jau viskas…
gali ilsėtis… būk čia tiek laiko, kiek nori…“
Kaip ir apaštalams ant Taboro
kalno, Jėzus mums sako: „Kelkitės“. Mums nesuteikiama poilsio valandėlė, netgi neleidžiama
pasiduoti svajonėms… Tai pasakojimas apie mūsų dvasinį gyvenimą…
Apaštalų pabudimas
iš miego buvo staigus ir gal kiek netikėtas: Pakėlę akis, jie nieko daugiau nematė,
tik vieną Jėzų.
Tai Jėzus, nusimetęs spindintį šviesos apsiaustą ir apsivilkęs
kasdieninius rūbus.
Tai Jėzus, kuris mus lydi kelionėje į pakalnę ir liepia
imtis kasdieninių darbų. Kartais net atrodo keista: Jis nesistengia mūsų kelti į dangaus
aukštybes, bet grąžina į pasaulio ˛emumas.
Tai kasdienybės, nuolatinių sunkumų,
nelabai mus dominančių asmenų žemumos, tai triūsas, nuovargis, monotonija, nuolat
besikartojantys darbai. Tai viena į kitą panašios dienos. kai atrodo, kad nevyksta
nieko naujo, ypatingo, kas galėtų džiuginti…
Pabuvę ant kalno neišvengiamai
susiduriame su lyguma, pamačius šviesą, mus apsupa, tegul ir ne tamsa, bet tikrai
kasdienybės pilkuma. Pakilę į aukštumas vėl ne kartą jaučiamės nusviesti į banalumą.
Ar
tai reikštų, kad nieko neįvyko?
Priešingai, toks patyrimas reiškia kažką ypatingo.
Iš išorės galbūt viskas ir atrodo, kaip anksčiau, tačiau iš tiesų niekas nelieka taip,
kaip buvo.
Kalbu apie spindulingą patyrimą, kuris ir toliau tęsiasi mūsų kasdienybės
prieblandoje. Viešpats Jėzus net ir po Atsimainymo liko su apaštalais, kad padėtų
jiems perkeisti pačią banaliausią tikrovę, labiausiai varginančią kasdienybę. Reikia
tik pasitikėti Jo žodžiu.
Nepamirškime, kad Jėzus savo draugams liepė nieko
nepasakoti apie matytą regėjimą, tačiau neuždraudė jiems nešioti širdyje to šviesaus
atminimo. Sakyčiau, kad tas paliepimas laikytis pagarbios tylos savotiškai reiškia
įsakymą savo širdyje išlaikyti gyvą to įvykio atminimą.
Kino filmuose dažnai
vartojamas metodas, kai į pasakojimą įterpiamos scenos iš herojų praeities, tuo žiūrovui
geriau išaiškinant vieno ar kito poelgio motyvus. Atsimainymo atveju apaštalų širdyse
saugomas atminimas, nors savotiškai susijęs su praeities įvykiais, iš tikrųjų liudijo
apie jų laukiančia ateitį.
Jėzus mums nuolat teikia savo šviesą, atveria spindinčias
perspektyvas mūsų dabartinio gyvenimo kietume, netgi savotiškame absurdiškume. Tais
momentais mes galime išvysti mūsų laukiančią garbę, ir šie šviesos trupinėliai, tas
ateities pažadas suteikia prasmę ir vertę mūsų vargingai ir kartais nedėkingai kelionei
per dabartį.
Tada ir kasdienybės pilkuma įgyja šviesesnių tonų, o mes suprantame,
jog ir ji gali suspindėti, nušviesta mūsų buvimo su Jėzumi…