Toliau ruošiamasi musulmonų delegacijos vizitui Vatikane
Balandžio pradžioje turėtų įvykti pirmieji susitikimai tarp musulmonų ir Šventojo
Sosto atstovų, kuriuose bus derinamas musulmonų delegacijos susitikimas su popiežiumi.
Tai turėtų būti iš tiesų reikšmingas įvykis krikščionių ir musulmonų santykiuose.
Verta
trumpai prisiminti įvykių chronologiją. 2006 metų rugsėjo 12 dieną popiežius Benediktas
XVI Regensburgo universitete, Vokietijoje, perskaitė plačiai nuskambėjusią paskaitą.
Nors joje buvo paliesta daug temų ir pirmiausia kalbama apie krikščionybės ir vakarų
kultūros sąveiką, Šventasis Tėvas taip pat citavo seną istorinį tekstą, kuriame vienas
istorinis personažas susiejo islamą su prievarta. Žiniasklaidai, ypač musulmoniškuose
kraštuose, ištraukus citatą iš konteksto, pristačius ją kaip paties popiežiaus, tad
ir visų katalikų nuomonę, į ugnį įpylus antikrikščioniškos retorikos, įvairiose valstybėse
buvo surengtos masinės musulmonų manifestacijos, popiežius apkaltintas musulmonų įžeidimu
ir negerbimu. Žinoma, dėl tokios įvykių eigos galima tik apgailestauti. Laimei, tai
nebuvo vienintelė reakcija. Praėjus mėnesiui 38 musulmonų eruditai, dvasininkai, bendruomenių
lyderiai paskelbė viešą laišką popiežiui, kuriame argumentuotai pateikė savąjį požiūrį
į religijos, prievartos ir proto santykį. Taip netikėtai susidarė prielaidos „proto
dialogui“ tarp krikščionių ir musulmonų.
Praėjus dar metams, 2007 metų spalio
viduryje, buvo publikuotas dar vienas viešas musulmonų laiškas, šį kartą pasirašytas
jau 138 žinomų musulmonų pasaulio asmenų. Jis buvo adresuotas popiežiui Benediktui
XVI, bet taip pat ir kitų krikščioniškų konfesijų vadovams. Šiame antrajame laiške
išplėtojamas pirmojo laiško baigiamasis pasiūlymas: grįsti musulmonų ir krikščionių
santykius dviem didžiaisiais įsakais, vienokia ar kitokia formuluote randamais Korane
ir Biblijoje – įsaku mylėti Dievą ir įsaku mylėti artimą. Ne atsitiktinai 138 musulmonų
laiško titulinė antraštė yra „Bendras žodis tarp jūsų ir mūsų“.
Kalbant apie
šį laišką, reikia pridurti, jog 138-i jį pasirašę musulmonai priklauso įvairioms islamo
atšakoms ir teologinėms mokykloms, dalis jų yra akademinės aplinkos žmonės, dalis
– aukščiausio rango dvasininkai ar įtakingi lyderiai. Kitaip tariant, pasirašymas
byloja apie nepaprastai platų konsensusą, gana netikėtą, atsiminus, jog kai kur šių
islamo atšakų nariai tarpusavyje yra istoriškai ir politiškai susipriešinę. Tačiau
galbūt būtent dėlto laiško reikšmė tik didėja.
Atsakymo į musulmonų laišką
nereikės ilgai laukt, tai prie Vatikano Radijo mikrofonų patvirtino kardinolas Jean
Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas. 2007 metų
lapkričio mėnesį buvo publikuotas trumpas kardinolo Tarcisio Bertone pasirašytas laiškas,
kuriame pateikiamos kelios gairės tolimesnėms diskusijoms, Bažnyčios pusę atstovaujant
islamo bei arabų studijose specializuotiems popiežiškiesiems institutams ir, taip
pat, musulmonų laiško signatarų delegacija pakviesta apsilankyti Vatikane pas Šventąjį
Tėvą.
Iki šiol labiau akcentavome oficialaus dialogo momentus, tačiau kiekvienas
labiau pasidomėjęs nesunkiai ras dešimtis paskirų straipsnių, komentarų, autoritetingų
laiškų turinio analizių, labiau kritinių ar daugiau optimistinių pastabų tiek iš krikščionių,
tiek iš musulmonų pusės. Paminėtinas yra 300 krikščionių, tarp kurių daugiausia protestantų,
bet taip pat keletas katalikų, teologų pasirašytas viešas atsakymas į 138-ių musulmonų
laišką, išspausdintas 2007 metų lapkričio 18 dienos JAV dienraščio „New York Times“
numeryje. (Daug naudingų komentarų skaitytojas ras specialiai musulmonų laiškui skirtoje
interneto svetainėje: http://www.acommonword.com).
Balandžio pradžioje
Vatikane apsilankysianti musulmonų delegacija susitiks su Šventojo Sosto atstovais
ir nustatys galimą susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI datą, o taip pat aptars
kaip ir kada surengti studijų seminarus, kuriuose dalyvautų tiek iškilūs musulmonų,
tiek katalikų akademinės aplinkos atstovai.
Po daugybės susipriešinimo tarp
krikščionių ir musulmonų epizodų, tiek praeityje, tiek mūsų dienomis, po popiežiaus
paskaitos Regensburge prasidėjęs dialogas, neslepiant sunkumų ir skirtumų, yra precedento
neturinti ir dideles viltis teikianti gera patirtis. (rk)