Pirmasis Gavėnios sekmadienis

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdesimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“. Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo“. Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“. Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1-11)

TIKROJI LAISVĖ, Mons. Adolfas Grušas

Pirmąjį gavėnios sekmadienį Bažnyčia Mišių liturginiuose skaitiniuose tikintiesiems prabyla apie pagundą, pirmiausia primindama biblinį pasakojimą apie pirmųjų žmonių gundymą, o Evangelijoje parodydama, kad netgi Išganytojas neišvengė susitikimo su gundytoju, raginusiu Jį atsisakyti numatyto žmonijos atpirkimo kelio.

Ne vienas „gyvenimo prasmės ieškotojas“ tvirtina, kad bet kokia religija stengiasi suvaržyti žmogaus dvasios polėkius įvairiais draudimais, todėl žemiškąjį gyvenimą, esą, paverčia „ašarų slėniu“.

Iš tiesų Dievo sukurtasis pasaulis yra geras ir gražus. Jame yra visa, kas galėtų patenkinti mūsų troškimus, ir už tai turėtume jaustis dėkingi Kūrėjui ir džiaugtis, kad esame gavę tas dovanas.

Vis dėlto, egzistuoja Įstatymas, kelionė, siekiant gėrio pilnatvės, todėl tenka laikytis ir tam tikrų apribojimų, jei nenorime suklysti, ieškodami tikrojo Gėrio. Reikia tiktai gerai įsisąmoninti, jog mums duoti moraliniai draudimai nereiškia grėsmės malonumui ar pasikėsinimo į džiaugsmą.

Nebūtų protinga ilgam sustoti, betyrinėjant menką draudžiamų dalykų plotą, kai tuo pat metu lieka nepažinta net mažytė begalinių galimybių dalelė.

Šėtonas kaip tik ir gundo žmogų, pasinaudodamas šia jo silpnybe…

Iš tiesų jis duoda kur kas mažiau, negu mums siūlo Dievas. Vietoje praplėtęs, jis susiaurina žmogaus akiratį.

Dievas apriboja žmogų, siekdamas, kad žmogus nedarytų to, kas jam tikrai nenaudinga, tuo tarpu šėtonas ragina peržengti ribas, nuslėpdamas, jog tokiu būdu žmogus užgniauš savo dvasios polėkį, įkalins save vien tik aistrose, nebematys platesnių horizontų.

Piktoji dvasia stengiasi bet kokia kaina pažeminti žmogų.

Todėl, nežiūrint pirmo įspūdžio, žmogų kur kas labiau suvaržo šėtonas.

„Pasaulio karalystės ir jų didingumas“ kuriuos Evangelijoje Jėzui siūlo gundytojas, yra juokingos, lyginant tai su Dievo garbe ir begalinėmis Jo karalystės perspektyvomis.

Šėtono ir jo siūlomų stabų garbinimas, tokių, kaip kad ekonominis gerbūvis, malonumai, pasisekimas, galybė, tampa kur kas sunkesnis, nei tikinčio žmogaus suklupimas prieš vieną Viešpatį.

Tada pasidaro aišku, jog visa tai, ką patiriame gyvenime, yra skirta mums, kad ne mes tarnaujame sėkmei, bet sėkmė mums, kad mūsų galybė yra Dievo palaima. Tik suklupęs prieš savo Viešpatį žmogus gali pasijusti visiškai laisvas, kai tuo tarpu stabai tampa nepakeliamais žiauriais tironais, pateikiančiais nenumaldomus reikalavimus.

Mes neturime visą pasaulyje esantį blogį aiškinti tiesioginiu piktosios dvasios veikimu, tačiau drauge negalime apsimesti, kad jos pasaulyje apskritai nėra.

Aišku viena: Dievu turime tikėti labiau, negu demonu, kartu nenuvertindami pastarojo klastos ir jėgos. Bet kuriuo atveju, malonė yra kur kas galingesnė už blogį, tačiau būtų labai pavojinga neįvertinti savo pačių silpnumo.

Mes negalime maitinti savęs iliuzijomis. Demoną su jo gundymais rasime visur: rojaus sode, dykumoje, maldoje, tarnaudami Dievui, pasninkaudami, apsimarindami, netgi darydami gerus darbus.

Piktoji dvasia visuomet yra ten, kur žmogus iš tiesų nuoširdžiai ieško Dievo ir kur kas labiau reiktų susirūpinti tada, kai gyvenimo kelyje nepatiriame pagundų, nes tai verstų rimtai suabejoti, ar tas kelias, kuriuo einame, iš tiesų veda pas Dievą.

Tuo tarpu pats veiksmingiausias būdas, norint atmesti sutinkamas Piktojo pagundas – tai leistis suvedžiojamam Dievo, paklusti Jo balsui. Šėtonas niekuomet neturės jokios valdžios tam žmogui, kuris visiškai priklauso Kristui.

Pats veiksmingiausias egzorcizmas yra tas, kurį ant gundymų kalno parodė Kristus, būtent, leisti garsiai ir aiškiai nuskambėti savo širdyje Dievo Žodžiui. Tada nereikia klausytis kitų žodžių ir kitų pasiūlymų, o lieka tik viena: Dievas ir Jo meilė man…