Lisabonos sutartis ir keli etiniai klausimai

2007 metų gruodžio 13 dieną Europos Sąjungos valstybių narių vadovai Portugalijoje pasirašė Reformų sutartį, kuri, atsižvelgiant į pasirašymo vietą, dar vadinama Lisabonos sutartimi. Ji turėtų suteikti ES galimybę atnaujinti institucinius, politinius ir ekonominius rėmus.

Ši sutartis pakeitė ES konstitucijos projektą, kuris 2004 metais nebuvo priimtas dėl nepalankių referendumų Prancūzijoje ir Olandijoje rezultatų.

Konstitucijos projekto atmetimas sukėlė tam tikrą „institucinę krizę“, bet, kita vertus, suteikė daugiau laiko ir galimybių diskusijoms bei deryboms dėl įvairių sutarties straipsnių bei nuostatų. Po ilgų debatų ir gimė Lisabonos sutarties tekstas, daug ką perėmęs iš ES konstitucinės sutarties projekto, bet daug ką ir pakeitęs.

Tačiau diskusijos dėl to, kokią tvarką ir kokias gaires Europos Sąjunga nori sau suteikti nebuvo ir nėra lengvos. Štai, dabartinės Lisabonos sutarties tekstas apima beveik 300 puslapių, turi sudėtingą struktūrą bei yra parašytas teisine kalba, kuri specialiai nepasiruošusiam žmogui nėra lengvai perprantama, o pasiruošusių nėra taip jau daug.

Kartais linkstama labai pabrėžti ekonominius ir politinius sutarties aspektus, tačiau ne ką mažiau svarbūs yra kiti aspektai: etiniai, kultūriniai, socialiniai.

Lisabonos sutartyje vertybinę plotmę išreiškia į šią sutartį integruota Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

Verta prisiminti, kad dėl šios Chartijos sudarymo buvo susitarta 1999 metais, o pasirašyta ji buvo 2000 metais. Tačiau įvairių žmogaus teisių apsaugos juridinių instrumentų netrūko prieš tai, kam reikėjo dar vieno? Viena iš priežasčių buvo ta, senosios ES narės, prieš įsiliejant į ES naujoms narėms, norėjo apibendrinti naują standartų sintezę.

Pasirašyta Chartija neturėjo teisiškai įpareigojančios vertės, bet greičiau buvo tam tikrų nuostatų deklaracija. Tačiau šiai Chartijai tapus iš pradžių ES konstitucinės sutarties dalimi, o dabar Lisabonos sutarties dalimi, jos statusas pasikeitė ir taps teisiškai įpareigojančiu visiems tiems, kurie Lisabonos sutartį ratifikuos, tai yra, visoms 27 ES narėms. Ratifikuoti, tuo tarpu, Lisabonoje valstybių narių vadovai įsipareigojo iki 2009 metų sausio 1 dienos.

Šie įsipareigojimai vykdomi. Lisabonos sutarčiai jau pritarė Slovėnijos, Maltos ir Rumunijos parlamentai. Vasario 7 dieną savo pritarimą išreiškė ir Prancūzijos parlamentarai. Prancūzijos pozicija buvo iš tiesų svarbi, nes, kaip minėta, būtent joje buvo atmesta 2004 ES konstitucinė sutartis. Kaip ir galima buvo tikėtis, Prancūzijos žiniasklaidoje nuomonės apie Lisabonos sutartį yra įvairios, nuo atviro priešiškumo iki dar atviresnio entuziazmo.

Tarp nuomonių galima rasti ir Frejus-Toulon vyskupo Dominique Rey publikuotą straipsnį, kuriame krikščioniškoje perspektyvoje išryškinti keli problemiški ES pagrindinių teisių chartijos aspektai.

Chartijoje, lyginant su didžiosiomis tarptautinėmis juridinėmis formuluotėmis, yra daug lūžio taškų, pristatoma reliatyvi ir evoliucinė žmogaus teisių samprata, rašoma vyskupo straipsnyje.

Antai, Chartijoje užtikrinama teisė susituokti ir sukurti šeimą, tačiau vengiama patikslinti sąjungą norinčių sudaryti lytį. Čia stebime aiškų lūžį, jei lyginsime šią formuluotę su panašiu straipsniu 1948 metų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Pastarojoje šeima apibrėžiama kaip moters ir vyro sąjunga, įvardijant pastarąją kaip pamatinį antropologinį visuomenės vienetą.

Chartijos tekste įrašytas, ko gero pirmą sykį tokio lygio tarptautiniame traktate, nediskriminavimo dėl lytinės orientacijos principas. Jo interpretacija yra daug platesnė ir eina daug toliau už, pvz., homoseksualaus asmens fizinio integralumo gerbimą (t.y. bet kokios prievartos jo atžvilgiu draudimą). Tai parodė nesenas Europos žmogaus teisių teismo sprendimas, kuriame Prancūzija pripažinta diskriminavusi homoseksualią moterį dėlto to, kad jai buvo neleista įsivaikinti vaiko. Šioje perspektyvoje turėtų pasirodyti panašūs sprendimai dėl santuokų tarp skirtingos ir tos pačios lyties asmenų vienodumo, dėl dirbtinio apvaisinimo teisės tos pačios lyties asmenų sąjungoje. Anksčiau įvairiuose žmogaus teisių traktatuose daug kartų pabrėžta vaiko teisė turėti tėvą ir motiną yra nusveriama, atrodo, tam tikros teisės į vaiką interpretacijos.

Kita problematika yra žmogaus gyvybės apsauga. Chartija užtikrina asmens apsaugą, tačiau mažai kas pasakoma apie negimusio vaiko apsaugą. Atsižvelgiama į to paties Europos žmogaus teisių teismo nuosprendį, jog negimęs vaikas juridinėje plotmėje dar nėra „asmuo“, taigi, jam nepriskirtina „asmeniui“ skirta juridinė apsauga. Tokia formuluotė suteikia daug erdvės manipuliavimui žmogaus embrionais.

Galų gale, Chartijoje neberasime Europos žmogaus teisių konvencijoje įrašyto draudimo sąmoningai kam nors atimti gyvybę. Ar taip ruošiamasi baudžiamosios atsakomybės už eutanaziją panaikinimui? (rk)