Antropologija turi būti pasauliečio tikinčiojo įsipareigojimo prioritetas

Vasario 7-9 dienomis Romoje vyksta tarptautinis kongresas „Moteris ir vyras, žmoniškumo pilnatvė“. Jis yra skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkojo laiško „Mulieris Dignitatem – Moters orumas“ 20 metų sukakčiai paminėti, bet dar labiau – tęsti visoje Bažnyčioje apmąstymą apie moterį, jos vaidmenį Dievo plane, visuomenėje, santykyje su vyru.

Kongresą ketvirtadienį atidarė kardinolas Stanislaw Rylko, Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas. Savo atidarymo kalboje jis nubrėžė kelias diskusijų gaires, kurias trumpai apžvelgsime.

Kardinolas Rylko pradėjo nuo konstatavimo: šiandien visi stebime greitą ir gilų moters/vyro tapatybės modelių ir santykių tarp lyčių transformaciją, kurioje, viena vertus, iškyla neabejotinai teigiamas aspektas – vis labiau augantis ir plintantis jautrumas moters teisių bei orumo pripažinimui visose socialinio gyvenimo srityse, bet, antra vertus, iškyla taip ir nerimą keliantys fenomenai. Anot Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininko, šie fenomenai yra gilios krizės simptomai.

Iš radikalaus feminizmo aplinkos yra išaugusios dvi perspektyvos, iš kurių žvelgiama į lytiškumo, moters identiteto problematiką. Pirmojoje moters identitetą norima apginti padarant ją vyro varžove ir priešininke, kuri turi eiti kovos už valdžią keliu. Antrojoje teigiama, jog skirtumai tarp vyro ir moters yra sociokultūrinis produktas. Todėl biologinis skirtingumas nėra reikšmingas. Tai vadinamoji lyties („gender“) ideologija, pasak kurios lytinė tapatybė priklauso išskirtinai tik nuo paties asmens individualaus pasirinkimo.

Žvelgiant dar platesnėje perspektyvoje, tai „skystos“ modernybės, kaip ją apibrėžia Zygmunt Bauman, išraiška: modernybė be stabilių nuorodų ir verčių. Lytinės tapatybės sferoje išplaunamos tėvo ir motinos, heteroseksualios santuokos ir dviejų lyčių šeimos sąvokos, atveriant duris belytei visuomenei, kurioje nebėra vyrų ir moterų.

Svarbu pabrėžti ir tai, kad šios naujos kultūrinės paradigmos nėra tik hipotezės, bet taipogi atidžiai paruoštos programos ir strategijos, kurias bandoma įgyvendinti globaliai ir kapiliariai, įpareigojančiai, naudojantis didelėmis tarptautinėmis organizacijomis. Tai buvo galima stebėti Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijose Kaire 1994 metais ir Pekine 1995 metais.

Kai kas kalba apie „kultūrinę revoliuciją“, kuri persmelks visus socialinio gyvenimo sektorius ir sukurs ne tik naują pasaulinę tvarką, bet taip pat „naują žmogų“.

Galima pasakyti, kad šio „naujo žmogaus“ antropologija yra aiškiai prieštaringa judėjų-krikščionių tradicijoje išsiplėtojusiai antropologijai. Galima tvirtai teigti, jog didžioji šiandienos kova dėl žmogaus asmens, dėl jo orumo ir transcendentinio pašaukimo vyksta aplink moterį, aplink moteriškumo sąvoką. Nūdienos iššūkis yra antropologijos iššūkis ir Bažnyčia yra kviečiama duoti savo atsakymą.

Popiežiškoji pasauliečių taryba, sakė jos pirmininkas, atidžiai stebi šią dramatišką situaciją ir nuolatos aptaria šį sudėtingą „moters“ fenomeną iš įvairių perspektyvų. 1996 ir 2004 metais buvo organizuotos didelės tarptautinės akademinio pobūdžio konferencijos, kurių darbai vėliau buvo apibendrinti ir išleisti kaip konferencijos aktai. Dabartinė konferencija yra tos pačios antropologinės ir teologinės analizės, kurios svarbus momentas ir buvo popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas „Moters orumas“, tęsinys.

Jonas Paulius II laiške rašė, jog Kūrėjo valia žmogus egzistuoja kaip vyras ir moteris. Kitur pridūrė: vyriškumas ir moteriškumas yra vienas kitą papildantys ne tik fiziškai ir psichiškai, tačiau taip pat ir ontologiškai. Žmoniškumas realizuojasi būtent per moteriškumo/vyriškumo dualizmą. Moteris ir vyras nėra vienodi, bet taip pat ir ne tokie skirtingi, kad gyventų nuolatiniame konflikte. Jų santykis, Dievo plane, turi būti „dviejų vienybė“, dualizmas tampantis vienybe per tarpasmeninį santykį, abipusį ir atsakingą savęs dovanojimą.

Kartodamas Joną Paulių II, kardinolas Rylko pabrėžė: būtent atsakymas į antropologinį iššūkį, metamą postmoderniosios kultūros, turi būti pasauliečių tikinčiųjų, moterų ir vyrų, įsipareigojimo ir apaštalavimo prioritetas. Pasauliečių tikinčių pašaukimas yra atsakingai išgyventi savo tapatybę – kaip moterų ir vyrų, sutuoktinių, tėvų ir motinų.

Šiandien reikia su didele jėga įvardyti piktnaudžiavimą, neteisingumą moterų atžvilgiu įvairiuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, tačiau taip pat naujų kultūrinių paradigmų pavojingumą. Reikia suvokti moteriškumą ir vyriškumą Dievo plane, vengiant „maskulizmo“ modelių, bet taip pat drąsiai ir be menkavertiškumo komplekso, neužmirštant Benedikto XVI priminimo, jog krikščionių matas nėra reliatyvizmas, bet Kristus. (rk)