Kenija ant pilietinio karo slenksčio?

Dar prieš kurį laiką tai, kas vyko Kenijoje buvo vadinama „neramumais“, „prievartos proveržiais“. Šiandien įtampa, prievarta ir neapykanta pasiekė tokį lygį, kad pačios Kenijos žiniasklaidos priemonės prabilo apie tai, jog šalis ant pilietinio karo slenksčio. Šį niūrų teiginį iliustruoja jau nebe vienetais, bet dešimtimis skaičiuojamas kasdien žūvančių žmonių skaičius, vis didėjantis masių įsitraukimas į konfliktus, per kelias pastarąsias dienas nušauti du opozicijos parlamentarai.

Ugnį įžiebusia kibirkštimi tapo neseniai vykę prezidento rinkimai, po kurių laimėtoju buvo paskelbtas jau prieš tai prezidentavęs Mwai Kibaki. Sąlyginai nedidele persvara pralaimėjęs opozicijos kandidatas Raila Odinga ir jo rėmėjai paskelbė, jog rinkimai buvo klastojami ir atsisakė pripažinti jų rezultatus.

Tačiau klystume, jei manytume, jog nesantarvės Kenijoje priežastis apsiriboja tik ginčais dėl rinkimų rezultatų teisėtumo. Rinkimai tapo pretekstu išsilieti senai etninei neapykantai, kurią dar labiau sustiprina nuoskaudos ir nelygybė. Antai, didžiausia Kenijoje etninė grupė Kikuyu, kuriai priklauso dabartinis prezidentas Kibaki ir kuri sudaro šiek tiek virš 20 procentų visų šalies gyventojų, yra monopolizavusi beveik visas administracines pareigybes, nuo pačių reikšmingiausių iki smulkiausių. Todėl nereikia stebėtis, kad opozicijos kandidatas Odinga, priklausantis trečiai pagal dydį Luo etninei grupei, savo šalininkus telkė taip pat ir pažadu tokią nelygybę ištaisyti. Bet būtent čia ir susimezga sunkiai atpainiojamas mazgas: jei, viena vertus, Odinga nelygybės kritika yra pagrįsta, tai, antra vertus, ar ta nelygybė nebus pakeista kita nelygybe, kitos etninės grupės viršenybe prieš likusias? Kenijoje visuomenės struktūra tokia, kad lygybės ieškojimas gali nesunkiai tapti dar didesnių barjerų tarp etinių grupių statymu.

Ir jei žvelgsime dar platesnėje istorinėje perspektyvoje, tai turėsime grįžti prie tų laikų, kai Kenija buvo anglų kolonija. Tuo metu buvo nubrėžtos tos administracinės ribos, kurios nelabai atsižvelgė į vietos genčių struktūros ir gyvenimo specifiką. Antai, anglų suvokime gentys buvo sėslios, kai tikrovėje jos persikeldavo iš vienos vietos į kitą. Tokiu būdu tradiciniai žemės plotai, kuriuose prabėgdavo vienos ar kitos genties gyvenimo laikotarpiai, po angliškos administracijos sukūrimo staiga tapo nebe jų, o kitų teritorija.

Kenijos opozicijos retorikoje ir politinėje programoje dažnai vartojama „majimbo“ sąvoka, kuri reiškia kažką panašaus į regioninę politiką, regionų autonomiją ir savivaldą. Tačiau vėlgi, Kenijos etninio pasidalijimo kontekste tai gali tapti galutiniu Kenijos visuomenės fragmentacijos stimulu. Jau dabar netrūksta faktų, kad viena kuri vietinė etninė grupė vardan „majimbo“ geruoju ar bloguoju išprašo kitu etninių grupių atstovus iš „savo žemės“, pasiimdama jų nuosavybę, kažkada legaliai nusipirktą žemę. Kitaip tariant, „majimbo“ nesunkiai tampa draudimu „nevietiniams“ gyventi toje ar kitoje teritorijoje ir turėti čia nuosavybės. Be abejo, tai prieštarauja konstitucinei nuostatai, kad kiekvienas Kenijos gyventojas gali gyventi bet kurioje Kenijos teritorijos vietoje. Būtent dėl šios priežasties įvairios Kenijos Bažnyčios, katalikų ir protestantų, ne kartą pasisakė prieš „majimbo“ politiką, baiminamosios, jog ji tik sustiprins etnines kovas.

Galų gale, kalbant apie prievartą, šiuo metu Kenijoje netrūksta paprasčiausio banditizmo. Pranešta, kad įvairios gaujos, neretai paauglių, dabartiniame nebaudžiamumo ir sumaišties klimate nevengia apiplėšti tų, kurie joms pasitaiko po ranka, taip pat ir nužudyti. Jų aukomis, kiek žinoma, jau tapo keliasdešimt asmenų.

Tarptautinė bendruomenė bando tarpininkauti sprendžiant Kenijos krizę. Jai skirtas šiomis dienomis vykstantis Afrikos Sąjungos viršūnių susitikimas ir JTO generalinio sekretoriaus dalyvavimas jame šį penktadienį. Pagrįstai baiminamasi, jog Kenijos nestabilumas persiduos ir į aplinkines šalis.

Bažnyčios taip pat stengiasi kiek gali amortizuoti konfliktus ir situaciją Kenijoje. Dešimtys tūkstančių žmonių, bėgančių nuo pavojaus, prieglaudą randa parapijų namuose ir bažnyčiose. Caritas Internationalis ir Caritas Afrika jau rūpinasi pabėgėliais, o jų vadovai prisidėjo prie daugybės Kenijos Bažnyčių vadovų kvietimų susilaikyti nuo bet kokios prievartos.

Tai, kas vyksta Kenijoje gali būti iliustruota katalikų kunigo Mykolo Kamau Ithondeka nužudymu sausio 26 dieną Rift Valley zonoje, kur įtampa ypač didelė. 41 –rių metų kunigas, važiuodamas į seminariją, kurioje užėmė vicerektoriaus pareigas, pakeliui buvo sustabdytas ginkluotų jaunuolių ir čia pat nužudytas. Nužudymo pretekstas – kerštas už draugą, tikrai ar tariamai žuvusio nuo kikuyu etninės grupės asmenų rankos. O kunigo Ithoneka kaltė buvo ta, kad jis taip pat priklausė kikuyu etninei grupei. (rk)