Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir
apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zabulono ir Neftalio sritys. Išsipildė
pranašo Izaijo žodžiai: Zabulono žeme ir Neftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano
– pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje
mirties šalyje užtekėjo šviesybė. Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes
čia pat dangaus karalystė!“ Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius
– Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo
žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau
paliko tinklus ir nuėjo su juo. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus
sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Jiedu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus.
Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo. Jėzus vaikščiojo
po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas
žmonėse visokias ligas bei negales. (Mt 4, 12-23)
JĖZAUS NAMAI,
Mons. Adolfas Grušas
Gyvenamosios
vietos pasirinkimas tikrai yra labai svarbus sprendimas. Jį sąlygoja ekonominės galimybės,
kaip kad galimybė rinktis vienokį ar kitokį namą, nuspręsti, ar galimybės leidžia
būstą įsigyti, ar verčiau jį nuomoti. Be abejo, šalia minėtų dalykų dar daugiau reikšmės
turi asmeninis apsisprendimas, kaip mūsų namų atstumas nuo darbo vietos, toli ar arti
gyvenantys giminaičiai.
Kiekvienas mūsų, aišku, turi šiuo klausimu savo asmeninę
patirtį. Vienam visiškai nesvarbu, kur gyventi, jei tik netoli yra jo darbovietė,
tačiau vargu ar toks žmogus jausis gerai, negalėdamas šalia turėti artimų ir mylimų
žmonių, ir šiuo atveju šiuolaikinės ryšio priemonės gali būti tik menku pakaitalu.
Ką
šiuo atveju mums pasakytų Jėzus?
Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje pasakojama
apie Jėzaus pasirinkimą Jo, kaip pamokslininko ir Gerosios Naujienos skelbėjo, kelio
pradžioje. Išganytojas apsistojo Kafarnaume, ten darė savo pirmuosius stebuklus ir
ten užmezgė pirmuosius artimus ryšius su savo sekėjais.
Evangelistas mums atskleidžia
tokio pasirinkimo motyvus. Jėzus apsistoja ne Jeruzalėje, tuometiniame religinio gyvenimo
centre, kuri, tarp kitko, buvo netoli Jo gimimo vietos, Betliejaus. Išganytojas apsisprendė
gyventi tokioje vietoje, kuri buvo Izraelio pakraštyje, dar daugiau, tą vietovę buvo
galima pavadinti ir religinio gyvenimo provincija.
Viešpats apsigyvena ten,
kur kryžiuojasi tikinčiųjų ir pagonių keliai, kur nėra tikro religinio ir socialinio
saugumo. Netgi būtų galima sakyti, jog ten tamsybės yra kur kas galingesnės už šviesą.
Tai ne Jeruzalės šventykla, kuri savo didybe ir iškilmingomis apeigomis aiškiai parodo
tikėjimo kelią.
Jėzus renkasi tą kraštą, kuriame yra daug žvejų ir ligonių.
Čia Jis apsistoja ilgesniam laikui, ir iš čia leisis į savo kelionę link Jeruzalės,
kuri, tačiau, Jo nepriims, bet netgi mirti išvarys už miesto sienų. Ten Išganytojui
taip ir nebus lemta rasti namų…
Dar ir šiomis dienomis Jėzus gyvena pakraštyje,
čia moko ir gydo. Jis pats renkasi sau būstinę ten, kur gali nešti šviesą, ir tamsybėje
tūnanti tauta išvysta skaisčią šviesą. Tai Dievo karalystės šviesa, esanti ir ten,
kur, atrodytų, karaliauja blogis ir niekas net nenori girdėti apie Dievą. Jėzus skelbia
šią karalystę ne Jeruzalėje, nes joje buvo tokia stipri ir pernelyg žmogiška šventyklos
religijos ir jos atstovų šviesa, kad jokios kitos šviesos niekas nebūtų galėjęs pastebėti.
Pakanka prisiminti išminčių kelionę, kurios metu jie Jeruzalėje susidūrė tik su protingomis
kalbomis apie Dievą, tačiau nesulaukė jokios pagalbos savo ieškojimuose…
Jėzų
galime rasti valstybės pasienyje, kur susikerta Zabulono ir Neftalio sritys. Šie du
pavadinimai nieko nesako mums, šių laikų žmonėms, tačiau tam tikra prasme jie gali
mums priminti mus pačius ir visus tuos, kurie jaučiasi esą gyvenimo ir tikėjimo pakraštyje.
Jėzus renkasi mūsų Kafarnaumą, mūsų gyvenimą ypač tada, kai jaučiamės atitolę nuo
Dievo ir kartais net apgaubti tamsybių…
Jėzus gyvena ten, kur iš pirmo žvilgsnio
atrodo, jog toje vietoje nėra labai daug tikėjimo ir aiškumo gyvenime. Vis tiktai,
gerai pagalvojus, tektų pripažinti, jog mes visi gyvename tokiame užkampyje ir nė
vienas negalėtume reikšti pretenzijų būti tikėjimo centre ir tvirtinti, jog visiškai
suprantame Dievą.
Vis dėlto tai neturėtų mūsų išgąsdinti. Juk kaip tik tokiame
užkampyje Išganytojas surado savo mokinius, kuriems ir ištarė: Eikite paskui mane!