Diskusija “Krikščioniškas tikėjimas mediko darbe” Kauno medicinos universitete

Svetlana Adler:

Pirmas šių kalendorinių metų Kauno medicinos universiteto akademinės sielovados renginys buvo paskaita-diskusija „Krikščioniškas tikėjimas mediko darbe.“ Ji vyko KMU Kardiologijos klinikos auditorijoje, kurioje susirinko studentai, dėstytojai, gydytojai ir slaugytojai. Paskaitą skaitė, savo patirtimi dalijosi ir atsakinėjo į klausimus klinikinis psichologas Julius Kvedarauskas, dirbantis Vilniaus psichikos sveikatos centre. Lektorius pasiūlė į tikėjimą pažvelgti keturias aspektais: materialiniu (kūno) – savęs priskyrimas religijai ar bendruomenei, socialiniu – santykis su žmonėmis ir pasitikėjimas jais, psichologiniu – pasitikėjimas ir santykis su savimi bei dvasiniu – santykis su Dievu. Jis akcentavo, kad šiandieniniame pasaulyje pirmiausia reikia išsiaiškinti kaip tikėjimą supranta pacientas, nes vadinantis save tikinčiais, gali būti įvairių religijų ir judėjimų atstovai arba, kas tampa vis populiariau – turi sinkretišką asmeninį tikėjimą. Kalbėdamas apie socialinį tikėjimo aspektą lektorius pateikė jo atlikto tyrimo rezultatus, kad sunkiausiai gydytojų darbe juos paveikia pacientų nepasitikėjimas. Socialinis tikėjimo aspektas glaudžiai siejasi su psichiniu aspektu – pasitikėjimu savimi. O tikėjimas į Dievą dažnai tapatinamas su religingumu: žmogus yra tikintis, nes pakrikštytas, ir per šventes lankosi bažnyčioje. Tačiau tikėjimas skatina visų pirma ieškoti Dievo karalystės ir nepasitenkinti atrastu tikėjimu bažnyčios bendruomene, darbu, šeima, materialinėmis gėrybėmis. Apibendrindamas paskaitą Julius Kvedarauskas kalbėjo apie pinigus ir talentus. Labai svarbu tikėti, kad pacientas yra turtingas, kitaip sakant, talentingas. Labai svarbu atminti, kad pacientas gali mokėti ne tik litais: jis moka ir savo tikėjimu į mediką, į pacientui taikomą gydymą.

Diskusija vystėsi nuo konkrečių tikėjimo liudijimo pavyzdžių, aptariant sunkumus bei džiaugsmus, prie sveikatos apsaugos sistemos netobulumo, kurios įkaitais tampa ir gydytojai, ir pacientai. Kai skiriamo laiko vienam pacientui trūksta elementariai apžiūrai, kad išsiaiškinti ligos simptomus yra sunku kalbėti apie pasitikėjimo santykio kūrimą. Tačiau mintyse laiminti vieni kitus laiko visada pakanka.