Penktadienio vakarą Popiežius vadovavo šv. Pauliaus atsivertimo šventės Mišparams, kuriais buvo užbaigta šiemetinė maldų už krikščionių vienybę savaitė

Penktadienio pavakare popiežius Benediktas XVI vadovavo šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems Mišparams, kuriais buvo užbaigta šiemetinė maldų už krikščionių vienybę savaitė. Apaštalui Pauliui dedikuotoje Romos bazilikoje drauge su Popiežiumi ir Romos katalikų bendruomenės nariais meldėsi ir kitų Romos mieste ir Italijoje veikiančių krikščioniškų bendruomenių atstovai. Dalyvavo taip pat iš Ženevos atvykęs Ekumeninės Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius pastorius Samuel Kobia drauge su keliolikos Tarybos narių delegacija.

Šventojo Pauliaus atsivertimo šventė vėl mus suveda akistaton su šiuo didžiuoju apaštalu, kurį Dievas išsirinko būti jo liudytoju visiems žmonėms,- kreipėsi Popiežius į Mišparų dalyvius. Susitikimas su prisikėlusio Kristumi kelyje į Damaską lemtingai pakeitė Sauliaus iš Tarso gyvenimą. Įvyko visiška transformacija, tikras dvasinis atsivertimas. Per visą vėlesnį savo gyvenimą Paulius nė akimirkai neužmiršo, kad toks atsivertimas galėjo įvykti tik nepaprastai didelės malonės dėka. Vėliau, jau atidavęs visą gyvenimą ir visas jėgas Evangelijos skelbimui, Paulius galėjo tvirtinti: „Dievo malone aš esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia“ (1 Kor 15, 10).

Šį vakarą,- tęsė Popiežius homiliją,- šitie apaštalo žodžiai apie žmogaus pastangas ir Dievo malonę skamba kupini ypatingos prasmės. Užbaigdami maldų savaitę už krikščionių vienybę esame dar labiau įsitikinę, jog vienybės atkūrimo darbui reikia mūsų triūso ir pastangų, bet kad tas darbas ne mūsų jėgoms. Vienybė su Dievu ir su mūsų broliais bei seserimis – tai dovana, kurią gauname iš Aukštybių. Jos šaltinis yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilės vienybė. Ne mūsų jėgoms nuspręsti, kada vienybė bus tobulai įgyvendinta. Tik Dievas tai gali. Mes, kaip Paulius, sudedame visas viltis į malonės Dievą, kuris yra su mumis.

Štai kodėl mums labai svarbus raginimas, kuriuo Paulius kreipiasi į Tesalonikiečius: „Be paliovos melskitės“ (1 Tes 5, 17). Paulius puikiai pažįsta tą bendruomenę ir deda į ją nemenkas viltis. Jis žino jos silpnybes ir stiprias vietas. Laiško pabaigoje jis pateikia visą eilę siūlymų ir raginimų, tačiau labiausiai prašo jų be paliovos melstis. Pauliaus raginimas Tesalonikiečiams visada yra aktualus. Kuo gi taptų ekumeninis judėjimas, jei jo negaivintų krikščionių asmeninė ir bendruomeninė malda? Kas skatintų tikėjimą, meilę ir viltį, kurių šiandien taip labai reikia mūsų vienybės siekimui? Vienybės siekimas neturi ribotis tik proginiais maldos susitikimais, bet turi būti nuolatos prisimenamas mūsų maldos gyvenime. Maldos vyrai ir moterys daugiausia nusipelnė įvairių nesutarimų sprendimui visose mūsų istorijos epochose. Ta malda atvėrė kelią ir dabartiniam ekumeniniam judėjimui. Nebūtų tikro ir nuoširdaus ekumenizmo, jis jo šaknys nebūtų išdygusios iš nuoširdžios ir karštos maldos.

Toliau savo homilijoje, sakytoje Šv. Pauliaus bazilikoje penktadienio vakarą, popiežius priminė maldų už krikščionių vienybę savaičių pradininką Paulą Wattsoną ir pasveikino penktadienio Mišparuose dalyvavusius kunigo Wattsono įkurtos bendruomenės narius. Popiežius pasveikino taip pat pamaldose dalyvavusią Ekumeninės Bažnyčių tarybos delegaciją ir jos generalinį sekretorių pastorių Samuel Kobia. Trumpą sveikinimo žodį Popiežius taip pat skyrė Romos miesto ir Italijos protestantiškų bendruomenių ir Rytų Bažnyčių atstovams. Galiausiai, užbaigdamas homiliją, Benediktas XVI priminė, šių metų birželio 28 dieną, šioje Tautų apaštalui dedikuotoje Romos bazilikoje, bus iškilmingai atidaromi Šv. Pauliui skirti jubiliejiniai metai. (jm)