Chiara Lubich. Vienybės paslaptis.

Chiara Lubich, Fokoliarų judėjimo steigėja, ką tik pradėjusi 88-uosius metus, yra vienas iš tų išskirtinių asmenų, kurių atsiranda kiekviename Bažnyčios gyvenimo tarpsnyje. Jie atsiranda netikėtai, dažnai visiškai nelauktai, tačiau tampa reikšmingais Bažnyčios gyvenimo atnaujintojais. Kas galėjo pasakyti, kad Chiaros Lubich prieš šešias dešimtis metų suburtas kelių žmonių ratas šiandien apims šimtus tūkstančių šeimų, kelis milijonus asmenų?

Chiaros Lubich charizma, jos bendradarbių įžvalgos išsiplėtojo pačiomis įvairiausiomis kryptimis, tačiau baigiantis Maldos už krikščionių vienybę savaitei dera kalbėti apie ekumenizmą, kuris beveik nuo pat pradžių tapo Fokoliarų judėjimo dvasingumo komponentu.

Sausio 25 dienos Šventojo Sosto dienraščio „l‘Osservatore Romano“ numeryje publikuotame straipsnyje Chiara Lubich pasakoja kelis epizodus iš savo ir Fokoliarų judėjimo ekumeninės patirties.

Pasak Chiaros Lubich, Paulo Wattsono pastangomis gimusi Maldos už krikščionių vienybę savaitė buvo vienas iš ženklų, įkvėptų Šventosios Dvasios ir kviečiančių krikščionis atsinaujinimui, susitaikymui ir bendrystei po šimtamečių kovų, nesusipratimų ir nusistatymų. Bendrystei, kuri įmanoma dėl bendro Jėzaus susitikimo. Dvasinis ekumenizmas vis labiau tampa kelio link pilnos krikščionių vienybės siela.

Fokoliarų steigėja pasakojo kaip būtent iš tikro išgyventa Evangelijos patirtis, prieš keturias dešimtis metų jos papasakota keliems pastoriams Vokietijoje, atvėrė fokoliarams gyvenimo dialogą su evangelikais liuteronais ir kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis. Tuosyk, - prisimena Chiara Lubich, - man paliko įspūdį mažos manęs besiklausančios grupės nustebimas: „Kaip? Taip pat ir katalikai gyvena Evangelija?“.

Grįždama į dar ankstesnius laikus, tiek į II Pasaulinio karo metus, kada stiprios dvasinės patirties šviesoje suvokė savo charizmą ir padarė pirmuosius pasirinkimus, tiek į pirmuosius pokario metus, praėjusio amžiaus penktąjį dešimtmetį, Chiara Lubich prisipažįsta daug negalvojusi apie ekumenizmą. Tada ją nutvilkė begalinės Dievo meilės suvokimas ir noras ieškoti tiesos, mokytoju pasirenkant Kristų.

Tačiau netrukus viskas pasikeitė. Iš Evangelijos mokydamasi sunkaus meilės artimui meno Chiara Lubich pajuto būtinybę būti kartu broliais, kurie nusideda, kurie klysta, kurie kenčia badą.

Sekantis epizodas buvo Kristaus žodžių „tegu visi būna viena (...) kaip Aš ir Tu“ paliktas išgyvenimas. Šiuos žodžius skaičiau žvakės šviesoje ir jie liko manyje išrašyti ugnimi, rašo Chiara Lubich. Tada ji pajuto apčiuopusi savyje didingo ir vieningo pasaulio intuiciją.

Dar vėliau naujus dialogo horizontus atvėrė (Vatikano II) Susirinkimas. Vienybė tapo mūsų aistra, aprašo Lubich tolimesnį ekumenizmo daigo Fokoliarų judėjime augimą. „Visi bus viena, jei mes būsime viena“ tapo fokoliarų šūkiu.

Būti viena, pažymi Chiara Lubich, nėra koks sentimentalizmas. Tai nuolatinis savęs aukojimas stengiantis nešti kito broliu sunkumus. Tačiau tai taipogi džiaugsmas, nauja taika, pilnatvė ir nė su kuo nesumaišoma šviesa. Taip Jėzus išpildo savo pažadą, kad „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. Tik Kristus gali vėl surišti mus, išsibarsčiusias kūno dalis, su Juo, su Tėvu ir tarp mūsų pačių.

Čia yra vienybės paslaptis: mylėt taip, kaip Kristus mylėjo mus – atiduodamas viską ant kryžiaus, nukreipdamas į dangų paslaptingą šūksnį „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Tai Dievo, kurį apleido Dievas drama. Kristus nebejuto Tėvo. Meilė buvo sunaikinta, šviesa užgeso, išmintis nutilo. Sūnus atsiskyrė nuo Tėvo tam, kad savyje suvienytų mus, kad iš mūsų padarytų Jį patį – Dievo sūnus, pilnus meilės ir šviesos.

Kiekvienas skilimas, fizinis skausmas, dvasinė kančia tapo Kristaus meilės skausmo atspindžiu. Kiekviename skausme Kristus atsiliepia „aš čia“ ir dieviškos alchemijos pagalba gali kančią paversti meile, o skilimą – vienybe. Jei nebūčiau Jo mylėjusi gyvenimo išbandymuose, šiandien vienybės keliu neičiau, liudija Chiara Lubich. (rk)