Ekumeninio dialogo „geografija“

Penktadienį po pietų popiežius Benediktas XVI Šv. Pauliaus bazilikoje už Romos miesto sienų vadovaus šv. Pauliaus atsivertimo šventės antriesiems Mišparams ir užbaigs šiemetinę maldų už krikščionių vienybę savaitę. Bendroje maldoje su katalikais dalyvaus Romoje veikiančių krikščioniškų bendruomenių atstovai. Bus užbaigta jau šimtoji tokia įvairių konfesijų krikščionių drauge rengiama maldos iniciatyva, kurioms pradžią davė amerikietis kunigas Paulas Wattsonas.

Kai kalbama apie Katalikų bažnyčios dialogą su kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis ir konfesinėmis bendruomenėmis, paprastai dialogas rūšiuojamas į tris pagrindines grupes – kalbama apie dialogą su ortodoksais, su anglikonais ir su protestantais. Trims Bažnyčių ir konfesijų grupėms pradžią davė trys krikščioniją suskaldę įvykiai. Vienuoliktojo amžiaus vidury vadinamoji Rytų schizma buvo skilimo tarp lotyniškosios ir graikiškosios tradicijų priežastis. Šešioliktajame amžiuje karalius Henrikas VIII „atskėlė“ nuo Romos Anglijos Bažnyčią, o Martyno Liuterio reforma Vokietijoje davė pradžią protestantiškoms bendruomenėms. Toks skirstymas iš esmės atspindi dabartinę padalintos krikščionijos geografiją ir kartu ekumeninio judėjimo kryptis. Prie tokio bendro skirstymo dar reikia pridėti naujas charizmines bendruomenes, kurios susikūrė devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuje. Su pastarosiomis ekumeninis dialogas klostosi įvairiai – su tradicinėmis sekmininkų bendruomenėmis užmegzti dialogo ir bendradarbiavimo ryšiai, su kitomis – ypač naujausiai susikūrusiomis ir kupinomis sektantiško užsidegimo, kartais susikalbėti neįmanoma. Dabartinės krikščionijos mozaikoje būtina taip pat paminėti vadinamąsias „priešchalkedonines“ Bažnyčias, siekiančiais penktojo amžiaus vidurį, kuomet įvyko pirmas rimtas krikščionių skilimas.

Kaip žinoma, kelis pirmųjų amžių vyko krikščionių tikėjimo tiesų kristalizavimosi procesas. Pirmiausia Jeruzalėje, paskui Mažojoje Azijoje ir Konstantinopolyje vykusiuose visuotiniuose susirinkimuose per kelis šimtmečius buvo suformuluotos tikėjimo tiesos ir tas formuluotes Bažnyčia išsaugojo iki šiandien. Chalkedono mieste, prie Bosforo sąsiaurio, dabartinio Stambulo Azijos krante, 451 metais vykusio susirinkimo metu nepavyko suderinti bendro mokymo dėl Kristaus žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių vienybės. To nesutarimo rezultatas yra iki mūsų laikų išlikusios kelios rytų krikščionių Bažnyčios – Egipto koptai, sirai – ortodoksai, armėnų Bažnyčia, Etiopijos ortodoksai, Eritrėjos ortodoksai ir Indijos malankarai. Su pastarosiomis Bažnyčiomis katalikai irgi palaiko pastovius ekumeninius ryšius ir teologinį dialogą. Šios Bažnyčios ypatingai brangios dar ir dėl to, kad jos saugo krikščionybės istorinį atminimą tose geografinėse platumose, kur kitados klestėjo krikščionių tikėjimas, kur vyko dabartinį mūsų tikėjimo išpažinimą suformulavę aistringi debatai, bet vėliau, dėl įvairių istorijos vingių, krikščionys tapo gyventojų mažuma. (jm)