Kristaus Krikštas

Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: "Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!" Bet Jėzus jam atsakė: "Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui". Tada Jonas sutiko.

 
Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: "Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi". (Mt 3, 13-17)


SAVO VIETOJE, Mons. Adolfas Grušas:

Jėzaus pokalbis su Jonu Krikštytoju aiškiai parodo tam tikrą skirtingą judviejų požiūrį į tai, kas tuo metu vyksta prie Jordano, ir nusilenkti tenka Jonui. Jėzus aiškiai pasako: Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.

Nuo Jėzaus krikšto dienos Dievo projektas pasaulio atžvilgiu yra paremtas nusižeminimu ir gailestingumu.

Todėl „atlikti, kas reikalinga teisumui“, reiškia: paklusti Dievo valiai, reiškiančiai ne sunaikinimą, bet išganymą.

Manyčiau, jog šio sekmadienio Evangelijos puslapis kviečia mus pažinti Tą, kurį siuntė Tėvas, suvokti Jo pasiuntinybės prasmę. Galima pasakyti ir paprasčiau: esame kviečiami atsakyti į esminį klausimą: „Kas yra Jėzus?“

Tai gali skambėti banaliai. Panašių klausimų savo religiniame gyvenime girdėjome jau ne kartą, ir jie atrodo grynai deklaratyvūs, retoriniai. Nelabai daug yra tikinčiųjų, norinčių pakilti į tokias aukštumas. Jie kur kas dažniau linkę svarstyti savo asmenines problemas tikėjimo šviesoje.

Tačiau iš tiesų viskas persipina ir sudaro vieną bendrą atsakymą. Pažinti Jėzų mes galime tik tuomet, kai žvelgiame į Jį iš teisingos vietos.

Visų pirma turime surasti vietą, kurioje privalome būti. Toji mūsų vieta yra tarp nusidėjėlių, ilgoje eilėje tų, kurie eina atgailos kelią, tarp tų, kurie jaučia pareigą atsiversti, kur įmanoma susitikti su Viešpačiu.

Noriu pasakyti, jog mums svarbu suvokti, kad, nesugebėdami įžvelgti Kristaus, mes nesame savo vietoje, nesame tie, kokiais privalome būti.

Gali būti labai lengva demaskuoti tai, kas yra bloga pasaulyje, parodyti į išorėje egzistuojantį blogį.

Tuo tarpu susitikimas su Dievu prasideda tada, kai pamėginame įvardyti tai, kas negero vyksta mumyse, dėl ko kalti esame mes patys. Nors ir gali skambėti keistai, tačiau Dievas mūsų sąmonėje priartėja ne tada, kai domimės blogybėmis, susisukusiomis lizdą mūsų artimo namuose, bet tada, kai įsigiliname į savo sąžinės vingius, tiesiogiai suvokdami savyje esantį blogį.

Pernelyg patogu dėl visko kaltinti visą pasaulį…

Kur kas svarbiau pripažinti savo kaltę ir, matant visuotinius trūkumus, priskirti ir sau atsakomybės už tam tikrus nesklandumus dalį.

Niekam nebūsime naudingi, reikšdami nepasitenkinimą kitais.

Galime turėti daugybę pagrįstų priežasčių skųstis kitais žmonėmis…

Tačiau svarbiausia yra sugebėti rasti motyvų, dėl ko turėtume nusiskųsti savimi.

Žinau, kad rizikuoju būti puolamas „garbingų“ žmonių, kurie yra įsitikinę, jog yra labai geri ir teisūs, todėl norėtųsi priminti vieną rūstų Išganytojo pamokymą: „Vargas jums, kurie esate sotūs“.

Tai labai paprasta: vargas patenkintiems savimi.

Vargas tam, kuris yra patenkintas tuo, kuo jis yra, ką padarė, ką pasiekė, savo surinktomis dorybėmis.

Tuo tarpu palaimą Viešpats žada tiems, kurie yra nepatenkinti, žinoma, ne tuo, ką turi, ar neturi, bet tuo, kuo jie yra (ar nėra).

Palaiminti yra tie, kurie neturi ką blogo pasakyti apie kitus, tačiau turi daug priekaištų sau patiems.

Palaiminti tie, kurie supranta, jog klysta, kad atneša blogį į pasaulį, į Bažnyčios bendruomenę, į visuomenę ir neapsiriboja, galvodami vien tik apie save.

Jordano pakrantėje Jėzaus laikais knibždėjo minia „nepatenkintųjų“, besiartinančių prie Jono Krikštytojo ne tam, kad papasakotų, ką blogo padarė jų kaimynas, bet todėl, kad buvo įsitikinę, jog ant jų pačių susikaupė nemaža blogio.

Kaip tik tarp šitų“ nepatenkintų savimi“ ir buvo Jėzus.

Jis ir toliau yra drauge su tais žmonėmis.

Jis nėra su tais, kurie niekina ir smerkia kitus, bet visuomet bus drauge su tais, kurie sako: „Aš jau nebegaliu būti toks. Nebegaliu pakęsti savęs tokio“.

Vienintelė liga, kurios Jėzus negali pagydyti, vienintelis „beviltiškas atvejis“ yra žmonių pasitenkinimas savimi.

Ir vieninteliai, kurių Jis nepajėgia sujaudinti ir patraukti prie savęs, yra tie, kurie mano, jog jau yra savo vietoje.