„Ar multikultūralizmo receptas teisingas?“

Taip būtų galima pavadinti diskusiją, kuri šiomis dienomis buvo plėtojama Didžiosios Britanijos dienraštyje „Sunday Telegraph“.

Pretekstu jai tapo Rochester anglikonų vyskupo Michael Nazir-Ali pasirašyto straipsnio publikacija, kurioje vyskupas teigia, jog islamiškojo ekstremizmo populiarumo šaknys Didžiojoje Britanijoje yra, viena vertus, multikultūralizmo politikos pasekmė, antra vertus, krikščionybės silpnėjimas.

Abu šie faktoriai vienas kitą papildo: krikščioniškos pasaulėžiūros susilpnėjimas tuo pat metu sudarė palankias sąlygas naujos multikultūralizmo filosofijos populiarumui politikų ir žiniasklaidos tarpe.

Maždaug prieš pusšimtį metų atėjo britų imperijos galas, tuo pat metu į Angliją pradėjo emigruoti didelės įvairių tikėjimų žmonių grupės. Pagal multikutūralizmo politiką, įvairių kultūrų atstovai turėjo gyventi atskirose bendruomenėse, išlaikant bendravimą savo kalbomis ir minimalų poreikį kurti santykius su dauguma.

Vieni iš tokios politikos rezultatų, prisidėjus visame pasaulyje stebimam islamistinio ekstremizmo ideologijos prisikėlimui, yra (musulmonų) jaunuolių svetimumas tai šaliai, kurioje jie užaugo ir susiformavimas uždarų erdvių, į kurias galima patekti tik išpažinus ekstremistinę ideologiją ir kurios nemusulmonams yra uždaros.

Pastebimos taip pat tendencijos sieti kai kurias Koranu paremtas šariato normas su britų civiliniais įstatymais, kurie, šiaip jau, yra susiformavę krikščioniškos kultūros aplinkoje, suteikti miestams ir jų kvartalams islamišką pobūdį, kai kurios kito tikųjimo bendruomenės jaučia spaudimą laikytis islamiškų taisyklių, o jų nariai nebesijaučia laisvai galį parodyti savo tikėjimą.

Kitos dienos dienraščio numeryje buvo paskelbtos kelios anglikonų vyskupo nuomonę komentuojančios publikacijos.

Vienoje jų klausiama, ar vyskupo atstovaujamos krikščioniškos denominacijos dominavimas būtų „teisingesnis“ už islamo, tačiau tuo pat metu pastebima, kad anglikonų ganytojas kelia klausimus, kurie vis daugiau rūpi Britanijos politinei klasei. Po trijų dešimtmečių karaliavimo multikultūralizmo populiarumas blėsta. Gera iliustracija yra dvi kadencijas dirbusio britų premjero Tony Blair pozicijos pokytis. Jei savo vadovavimo pradžioje jis viešai priėmė ir kitus skatino priimti multikultūralizmo politiką, tai pabaigoje jis jau kalbėjo apie emigrantų „pareigą“ gerbti pagrindinius juos priimančios visuomenės principus arba iš viso neatvykti.

Visuomenės susvetimėjimas, susiskaldymas yra realus ir pavojingas. Vienas iš septynių teroristinio 2005 metų išpuolio Londono metro teroristų įrašė atsisveikinimo kalbą, kurioje savo veiksmus motyvuoja kova prieš „neteisybę, kuria patiria jo liaudis“. Žinoma, „jo liaudis“ nebuvo Jorkšyro, kur jis gyveno, žmonės, rašo apžvalgininkas.

Į dienraščio „Sunday Telegraph“ pateiktą vieno konservatorių partijos politiko nusistebėjimą – esą jam nežinomos erdvės, į kurias gali patekti tik musulmonai - Burnley ir Blackburn miestų, kuriuose musulmonų procentas ypatingai didelis, anglikonų vyskupai replikavo, kad čia gyvenimas krikščioniui gali tapti iš tiesų nelengvu.

Liberalų demokratų partijos lyderiui anglikonų vyskupo pastabos taip pat pasirodė „karikatūriškos“.

Tačiau keletas kitų politikų sutiko su teiginiu, jog visuomenės susiskaldymo pavojus yra daugiau nei žodžiai, vienas jų kritikavo musulmonų manymą, jog jie - nekritikuotini.

Pačių musulmonų reakcijos buvo vienareikšmiškai neigiamos. Vieni anglikonų vyskupui Michael Nazir-Ali pasiūlė atsistatydinti, kiti gynė dabartinį multikultūrinį modelį ir pastarojo kritikai suteikė „netolerancijos“ statusą. (rk)