Interviu su išeinančiuoju jėzuitų vyresniuoju t. Peter Kolvenbach

Sausio 7 dieną, pirmadienį, prasideda Jėzaus Draugijos 35-oji generalinė kongregacija, kurioje dalyvauja virš dviejų šimtų dalyvių. Nors joje bus svarstoma daugybė kitų klausimų, kurių prisikaupė nuo 1995 metų, kada vyko paskutinioji 34-oji generalinė kongregacija, žiniasklaidos priemones ypač intriguoja naujojo jėzuitų vyresniojo (generolo) rinkimai. Spaudoje pasirodė įvairių spėjimų bei svarstymų, tačiau patys jėzuitai apie galimus kandidatus tyli. Jėzaus Draugijos vyresnysis renkamas laikantis tam tikrų procedūrų, kurių tikslas yra užtikrinti rinkimų diskretiškumą bei apsaugoti nuo nepageidaujamo išorinio poveikio. Todėl jėzuitų vyresniojo rinkimus lydi ne tik debatai, bet taip pat kelios maldos ir susikaupimo dienos, per kurias rinkėjai praktiškai užsidaro nuo išorinio pasaulio, nesinaudoja komunikacijomis priemonėmis.

Čia verta prisiminti, kad jėzuitų vyresnysis renkamas iki gyvos galvos. Dabartinio ordino vadovo, iš Olandijos kilusio t. Peter Kolvenbach atsistatydinimas, apie kurį jau buvo pranešta prieš metus, yra išimtis, kuriai leidimą turėjo duoti pats popiežius Benediktas XVI. 79-rių metų Kolvenbach savo atsistatydinimą motyvavo amžiumi, kuris nebeleidžia nešti vadovavimo beveik 20 000 narių turinčiam ordinui naštos.

Prieš pat rinkimus Vatikano dienraščiui „l‘Osservatore Romano“ ir Vatikano Radijui duotame interviu t. Kolvenbach, vadovaujantis jėzuitams nuo 1983 metų, taip pat patvirtino, jog naujo vyresniojo išrinkimas yra dabartinės generalinės kongregacijos „kibirkštis“. Kas bus išrinktas? Pranašas ar išminčius, reformatorius ar moderatorius, aktyvus ar kontempliatyvus, kovotojas ar diplomatas? Vyresniojo išrinkimas parodys, ko jėzuitai laukia iš ateities. Tačiau, - pabrėžė t. Kolvenbach, - rinkimų kibirkštį turi įskelti dabartinės situacijos įvertinimas, suvokimas koks yra Dievo kelias ir ko reikia Bažnyčiai.

Ar jėzuitų įsipareigojimas, tapęs prioritetu po Vatikano II Susirinkimo, socialinio teisingumo sferoje ir toliau išliks tokiu? Į šį klausimą t. Kolvenbach atsakė konstatuodamas, jog šiandien sielovada ir socialinio teisingumo siekimas jau yra visiškai suderinti. Ir netgi daugiau: socialinio teisingumo siekimas bei gynimas yra sielovados dalis. Tai jau tapo jėzuitų misijos dalimi, tačiau pati misija turi plėtotis toliau.

Būti misionieriumi – reiškia keliauti ten, kur yra sienos ir ribos. Seniau tos sienos buvo geografinės, o šiandien jos greičiau yra tarp Evangelijos ir kultūros, tikėjimo ir mokslo, Bažnyčios ir visuomenės. Šiose misijose atsiveria nesuskaičiuojami veiklos barai, tačiau visuose juose turi būti išlaikyti keli bendri elementai: Dievo Žodžio skelbimas, Kristaus sekimas, gailestingos meilės liudijimas ir iš šv. Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ gimstantis dvasingumas, - sakė t. Kolvenbach.

Kalbėdamas apie tradicinę veiklą auklėjimo ir švietimo srityje, kurioje dirba 4000 jėzuitų, Jėzaus Draugijos vyresnysis priminė, kad ordinas vis tik neatsirado visų pirma apaštalavimui švietimo srityje, tačiau šia veikla užsiėmė šiek tiek vėliau, Ignacui ir jo bičiuliams suvokus to reikšmę. Jis taip pat pabrėžė, kad jėzuitų mokyklas apgaubusi „elitiškumo“ aura buvo kritiškai iš naujo įvertinta. To pasekmėje buvo sukurta nauja švietimo strategija, orientuota į ekonomiškai silpnų socialinių grupių jaunuolius, sudarant jiems sąlygas įgyti tiek pradinį, tiek aukštąjį išsilavinimą. Antai, „Tikėjimo ir džiaugsmo“ alfabetizacijos programa veikia 16 Lotynų Amerikos valstybių, 1600 kaimų. Joje dalyvauja beveik pusantro milijono vaikų ir jaunuolių.

Kita tradicinė jėzuitų ordino veiklos sritis yra intelektualinė ir mokslinė veikla. Tikėjimo bei proto santykio klausimai ir šiandien yra viena iš didžiausių laikmečio temų. XXI amžiaus jėzuitams teks tęsti paieškas šiame bare, neatskiriant Apreiškimo nuo proto, bet ieškant jų sąveikų.

T. Kolvenbach taip pat pasakojo, kad jėzuitai kantriai laukia kada galės grįžti į misijas Kinijoje, kurių pradininkais jie ir tapo Jėzaus Draugijai vos tik atsiradus. 1949 metais komunistinės valdžios jėzuitai buvo išvyti iš Kinijos, tačiau daugelis liko gretimose Azijos valstybėse. Remdamiesi viltimi, kad Šventojo Sosto ir Kinijos santykiai susitvarkys, kinų kalbos išmoko ar mokosi daug jaunų jėzuitų.

Kitas su misijomis susijęs aspektas yra susitikimas su kitų religijų išpažinėjais, kitaip tariant, tarpreliginis dialogas. Šiuo klausimu t. Kolvenbach taip pat išryškino keletą elementų. Visų pirma, kito asmens atžvilgiu turi būti tikra pagarba, einanti toliau už formalų mandagumą. Be šios abipusės pagarbos neįmanomas dialogas, įmanomas tik susikirtimas. Antra, reikia ieškoti „dialogo gyvenime“ – bendradarbiauti bendrais teisingumo, saugumo ir kitais klausimais. Trečias laiptelis yra teologinis dialogas, žinoma, reikalaujantis atitinkamo pasiruošimo. Nors nereikia tikėtis doktrinų skirtumų ištrynimo, tačiau galima ir šiame lygmenyje rasti bendrų religinių principų.

Anot t. Kolvenbach, ordino misija, viena vertus, turi išlaikyti tęstinumą, antra vertus, turi visada keistis ir atsinaujinti. (rk)