Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16-21)

ŠVIESA IŠ AUKŠTYBIŲ, Mons. Adolfas Grušas:

Apaštalas Jonas, kalbėdamas apie Išganytojo įsikūnijimą, pastebi: Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė…

Kartais atrodo, kad Dievas mums išlieka kažkiek svetimas.

Jis yra lyg prašalaitis, įsibrovęs į mūsų įprastą gyvenimą.

Kažin, ar mes iš tiesų Jo laukiame…

Jei Viešpats dar kartą ateitų į pasaulį, apsivilkęs tuo pačiu neturto rūbu, mes, ilgai nedelsdami, tikriausiai imtumės iniciatyvos valdžios institucijose, kad kuo greičiau įpareigotų Jį išvykti.

Tiesa, jei Jis tvirtai pareikštų: Pasislinkite šalin ir duokite vietos man, nes visas pasaulis yra mano, su didžiausia pagarba Jam užleistume pačias plačiausias erdves, o patys, prisiploję prie sienos, leistume Jam viešpatauti, kaip Karaliui.

Juk taip ir įsivaizduojame Paskutinį Teismą, nors, reikia pripažinti, nelabai panašu, kad tos dienos labai lauktume…

Tačiau Viešpats atėjo pas mus, kaip Kūdikis, tikrai niekuo neapsunkindamas to meto viešbučių savininkų, vos gimęs paguldytas ėdžiose, jau tada paliudydamas, kad atėjo, kaip aukojama duona, kaip maistas žmonėms. Jis atėjo, niekieno neįvertintas, niekam nieko neprimetantis jėga, kaip elgeta, kaip tas, kuris visiškai nenori įsakinėti…

Todėl žmonės ir nustūmė tą Kūdikį į gyvenimo pakraštį. Kadangi Jis nesistengė valdyti, žmonėms pasirodė, jog jie turi teisę išsisukti nuo jiems atneštos žinios.

Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje…

Motina savo širdyje svarstė dvi paslaptis.

Ji susidūrė su paslaptimi savo Sūnaus, kuris, iš aukštybių ateidamas pas žmones, pasirinko tokį nenuspėjamą kelią.

Drauge ją turėjo kankinti paslaptis žmonių, atmetančių šviesą, nepriimančių Svečio iš dangaus.

Iš tiesų būtų sunku pasakyti, kurią iš šių dviejų paslapčių buvo sunkiau suvokti, priimti ir pakelti.

Dievo Motina nuo pat Jėzaus gimimo buvo susitelkusi ties dviem versmėmis, paslapties šaltiniais. Ji mąstė apie Dievą ir apie žmogų.

Abi šios paslaptys verčia stebėtis, veda prie ilgų apmąstymų, kai atrodo, kad sunku rasti kokį nors patenkinantį sprendimą.

Iš vienos pusės susiduriame su Dievo atkaklumu dovanoti žmonėms gyvybę.

Iš kitos pusės regime užsispyrimą atsisakyti duodamos dovanos.

Apreiškimą priėmusi Motina stengiasi suprasti uždarytų durų paslaptį.

Mergelė, ištarusi Dievui taip, sunkiai gali suvokti neįtikėtiną žmonių ne.

Dievo Motina lieka apstulbinta, susidūrusi su sąmokslu prieš gyvenimą ir šviesą.

Mes iš tiesų, bent jau žodžiais, nesame priešingi Išganytojo atneštai Gerajai Naujienai, tačiau amžinai norime išsaugoti savo autonomiją, drauge tikėdamiesi gailestingumo.

Esame protingi kūriniai, kurie nemėgsta atsiverti didesniam Protui, esame jausmingi kūriniai, kurie taip iki galo ir nesupranta tikrosios Meilės.

Kaip tik todėl ir mūsų gyvenimo dienos yra vienodos.

Mes viską žinome, prie visko esame įpratę, esame nuspėjami. Pasitikime tik jau žinomais ir išbandytais dalykais. Mėgstame technikos naujoves, bet vengiame Gerosios Naujienos.

Kaip tik todėl Bažnyčia, pradedant Naujuosius Metus, mums kalba apie Dievo Motiną, kad tas laikotarpis, kai, atrodytų, esame nusiteikę kažką daryti kitaip, naujai, mums leistų atsiverti Viešpaties šviesai, priimti Jį į savo gyvenimą.