Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako:
„Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes
Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė
kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų
Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą. Erodui mirus, štai
Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis, imk kūdikį
su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės“.
Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę. Išgirdęs,
jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo
į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai:
Jį vadins Nazariečiu.(Mt 2, 13-15. 19-23)
PAPRASTAS APSIREIŠKIMAS,
Mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio
Evangelija mums pasakoja apie Jėzaus kūdikystės įvykius, o konkrečiai: Šventosios
Šeimos bėgimą į Egiptą, kai kilo pavojus, jog Išganytojas gali būti nu˛udytas.
Išskyrus
angelo pasirodymus sapne Juozapui, viskas atrodo labai paprastai. Kiekvienas tėvas
ir motina padarytų viską, kad tik jų kūdikio gyvybė būtų išgelbėta.
Šis paprastumas
iš tiesų tampa ir viso Kristaus Įsikūnijimo ženklu.
Tai konkreti Įsikūnijimo,
o drauge ir Dievo Sūnaus žmogiškumo išraiška, nes Jėzus gyveno tikrą gyvenimą šeimoje.
Jis, prisiimdamas mūsų žmogišką prigimtį, neaplenkė savo buvimu ir šios specifinės
srities.
Klystume, sakydami, kad trisdešimt metų, praleistų Nazarete, Jėzui
buvo tarsi pasirengimas tam, kas bus atlikta vėliau. Tokiu atveju akivaizdžiai sumenkintume
Šventosios Šeimos gyvenimą, nes pasirengimo laikotarpis reiškia kažką, kas yra laikina,
praeinama, savotišką laikiną etapą, o svarbiausias dalykas tik lauktų ateityje.
Vadinamasis
„Jėzaus paslėptasis gyvenimas“, kol jis gyveno Nazarete, taip vadinamas tik todėl,
kad nuvilia mūsų prigimtą smalsumą. Mums taip norėtųsi žinoti daugiau smulkmenų apie
tai, kaip Jėzus augo, brendo, kaip mokėsi, tuo tarpu keli pasakojimai, randami Evangelijoje,
to smalsumo nepatenkina.
Tačiau jei tik sugebėsime atskleisti sau tikrą tų
metų reikšmę, šį Jėzaus gyvenimo laikotarpį labiau tiktų vadinti „Jėzaus spindulinguoju
gyvenimu“.
Dievas Sūnus visų pirma atėjo į šeimos gyvenimą. Kasdieniai žodžiai,
įpročiai Jo dėka tampa amžinybės spinduliais, dieviškumo slėpiniu, spindulingu ženklu
Dievo, kuris yra su mumis.
Jėzus mokėsi, augo, patyrė meilę ir dalijosi ja,
dirbo, susipa˛ino su pasaulio vertybėmis „įprastoje“ „paprastos“ šeimos aplinkoje.
Jėzus
atskleidė Tėvo veido šviesą ne vien tada, kai paliko savo namus, eidamas ieškoti nusidėjėlių,
vargšų, ligonių, duonos ir Žodžio išalkusių minių, vandens ir paguodos trokštančių
žmonių, bet taip pat ta šviesa nušvietė ir savo kuklius namus. Ne kartą susiduriame
su pavojumi pernelyg akcentuoti viešąją Jėzaus veiklą, pamiršdami, jog Išganytojas
turėjo savo namus, ir tuose namuose išbuvo ilgiau, negu bet kur kitur.
Jėzus
susitiko su žmonėmis, dalijosi jų likimu, pažino jų problemas ir įsijautė į jų sunkumus
bei kančias, jų būtį ir Dievo meilės troškimą ne vien tada, kai leidosi kelionei Palestinos
keliais, bet jau tada, kai atėjo į šį pasaulį šeimos aplinkoje ir ten gyveno ilgus
metus.
Nazareto namai, nėra, kalbant banaliai, laukiamasis, kuriame apsistojama,
prieš ivykstant atlikti pareigos, ir ne tyrimo institutas, kur kruopščiai rengiamasi
nustebinti pasaulį.
Nazareto Šeima yra apreiškimo vieta, ji yra Dievo susitikimo
su žmonėmis vieta, visuotinis kvietimas į išganymą, kasdienybės perkeitimo į amžinybę
vieta.
Tokia vieta gali ir privalo tapti bet kuri krikščioniška šeima. Reikia
tik vieno: įsileisti Dievą į savo kasdienybę…