Popiežius Benediktas XVI vadovavo jau trečioms savo pontifikato Kalėdų iškilmėms –
aukojo Kalėdų nakties Mišias, Lietuvoje tradiciškai vadinamas Bernelių arba Piemenėlių
Mišiomis, o Kalėdų dienos vidudienį iš Šv. Petro bazilikos balkono kreipėsi į aikštėje
susirinkusią minią ir suteikė iškilmingą šventinį palaiminimą „Urbi et Orbi“ – Miestui,
tai yra Romai, ir visam pasauliui. Prieš palaiminimą šešiomis dešimtimis kalbų, taip
pat ir lietuviškai, viso pasaulio tikintiesiems Popiežius palinkėjo džiugių Kalėdų
švenčių.
Šventojo Tėvo sveikinimas lietuvių kalba:
Benedikto
XVI Kalėdųžinia miestui ir pasauliui – „Urbi et Orbi“
„Mums
šventa diena išaušo. Ateikite, tautos, pagarbinti Viešpatį: šiandien didinga šviesa
nužengė žemėn“ (Kalėdų dienos Mišių posmelis prieš Evangeliją)
Brangieji broliai
ir seserys! „Mums šventa diena išaušo“. Didžiosios vilties diena: šiandien gimė žmonijos
Išganytojas! Kūdikio gimimas visuomet atneša vilties šviesą jo pakiliai laukiantiems.
Kai Jėzus gimė Betliejaus grotoje, žemėje patekėjo „didinga šviesa“, didžioji viltis
pripildė laukiančiųjų širdis: „lux magna“, gieda Kalėdų dienos liturgija. Ji nebuvo
„didinga“ šio pasaulio kategorijomis, nes iš pradžių ją sugebėjo matyti tik Juozapas,
Marija, keletas piemenų, Trys Karaliai, senelis Simeonas, pranašė Ona: tie, kuriuos
Dievas išsirinko. O vis dėlto, tos šventos nakties tamsoje ir tyloje, kiekvienam žmogui
įsižiebė nuostabi ir negęstanti šviesa; atėjo į pasaulį didžioji viltis, nešina laime:
„Žodis tapo kūnu ir mes regėjome jo šlovę“ (Jn 1, 14).
„Dievas yra šviesa,
- tvirtina šv. Jonas, - ir jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). Prad˛ios knygoje
skaitome, kad pasaulio kūrimo pradžioje „žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę“.
Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ ir šviesa pasirodė“ (Pr 1, 2-3). Kuriantysis
Dievo ˛odis yra šviesa, gyvybės šaltinis. Viskas per jį buvo sukurta ir be jo nebuvo
sukurta nieko kas yra (pal. Jn 1, 3). Štai kodėl visi kūriniai yra iš esmės geri,
juose yra įspaustas Dievo pirštų atspaudas, jo šviesos kibirkštis. O kai Jėzus gimė
iš Mergelės Marijos pati Šviesa atėjo į pasaulį: „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos,
-sakome Tikėjimo išpažinime. Jėzuje Dievas tapo tuo, kuo nebuvo būdamas tuo kuo buvo:
„visagalybė apsigyveno kūdikio kūne, tačiau nepaliovė valdyti visatos“ (pal. Augustinas,
Serm 184,1 apie Kalėdas). Žmogaus sutvėrėjas tapo žmogumi, idant atneštų taiką į pasaulį.
Dėl to, Kalėdų naktį angelų kareivija gieda: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė
jo mylimiems žmonėms“ (Lk 2, 14).
„Mums šventa diena išaušo“. Kristaus šviesa
skleidžia ramybę. Būtent apie tai buvo giedama Nakties Mišių liturgijos pradžioje:
„šiandien iš dangaus nusileido tikroji ramybė“ (Įžangos priegiesmis). Dar daugiau
– tik Kristuje apsireiškusi didinga šviesa gali duoti žmonėms tikrąją ramybę. Dėl
to kiekviena žmonių karta yra pašaukta ją priimti; priimti Dievą, Betliejuje tapusį
vienu iš mūsų.
Tai yra Kalėdos! Istorinis įvykis ir meilės slėpinys, su kuriuo
jau du tūkstančius metų susiduria visų epochų ir visų šalių vyrai ir moterys. Tai
šventa diena, kurioje spindi didinga Kristaus šviesa, skleidžianti ramybę! Žinoma,
idant ją atpažintume ir priimtume reikia tikėjimo, reikia nuolankumo. Reikia Marijos
nuolankumo, kuri patikėjo Viešpaties žodžiu ir, pasilenkusi prie prakartėlės, primoji
pagarbino savo Įsčių Vaisių. Reikia Juozapo, teisiojo vyro, nuolankumo, kuris išdrįso
tikėti ir nusprendė paklusti Dievui, o ne ginti savo gerą vardą. Reikia piemenų nuolankumo,
vargingų ir bevardžių piemenų, kurie patikėjo dangaus pasiuntinio žinia ir nuskubėjo
prie grotos, kurioje rado ką tik gimusį vaikelį ir nustebę pagarbino jį, šlovindami
Dievą (pal. Lk 2, 15-20). Mažutėliai, dvasingieji vargdieniai – tai svarbiausi Kalėdų
veikėjai vakar ir šiandien. Jiems visada skirti svarbiausi vaidmenys Dievo istorijoje;
jie yra nenuilstantys jo teisingumo, meilės ir taikos Karalystės kūrėjai.
Betliejaus
nakties tyloje Jėzus gimė ir buvo paimtas į rūpestingas rankas. O šiandien, per šias
mūsų Kalėdas, skambant džiugiai jo išganingo gimimo žiniai, kas yra pasirengęs atverti
jam širdį? Šios mūsų epochos vyrai ir moters, ir mums Kristus atneša šviesą, ir mums
dovanoja savo ramybę! Tačiau kas gi laukia naktį nė kiek neabejodamas, budria ir besimeldžiančia
širdimi? Kas laukia naujosios dienos aušros, laikydamas uždegtą tikėjimo liepsną?
Kas turi laiko klausytis jo žodžių ir leistis būti apgaubiamas jo meilės žavesio?
Taikos ˛inia skirta visiems. Jis visiems dovanoja save – nepalaužiamą išganymo viltį.
Kiekvienam
žmogui šviečianti Kristaus šviesa pagaliau tesuspindi ir tebūnie paguoda tiems, ką
slegia skurdo, neteisingumo ir karo sutemos, tiems, kam paneigta teisė į saugų gyvenimą,
sveikatą, švietimą, pastovų darbą, dalyvavimą pilietinėje ir politinėje veikloje,
esant apsaugotiems nuo bet kokios priespaudos ir nuo žmogiškojo orumo žeminimo; karinių
konfliktų, terorizmo ir kitokio smurto aukoms, kenčiantiems individams ir tautoms,
ypač pažeidžiamiausiems – vaikams, moteris ir pagyvenusiems žmonėms. Etninė, religinė
ir politinė įtampa, nestabilumas, priešiškumas, susiskaldymas, neteisingumas ir diskriminacijos
drasko daugelio šalių visuomenių audinį ir ardo tarptautinius santykius. Pasaulyje
vis didėja migrantų, pabėgėlių ir tremtinių skaičius, dažnai taip pat ir dėl stichinių
nelaimių ir pavojingai sujauktos ekologinės pusiausvyros.
Šią taikos dieną
mintimis keliaujame visų pirma ten, kur žvanga ginklai: į kenčiantį Darfūro kraštą,
į Somalį, Kongo Demokratinės Respublikos šiaurę, Eritrėjos ir Etiopijos pasienį, į
Artimuosius Rytus, ypač į Iraką, Libaną, Šventąją Žemę, į Afganistaną, Pakistaną,
Šri Lanką, Balkanų regioną, ir į daugybę kitų, dažnai, deja, užmirštų nesantaikos
vietas. Kūdikis Jėzus tepagelbsti kenčiantiesiems, o vyriausybių vadovams teįkvepia
išminties ir drąsos ieškoti ir surasti humaniškus, teisingus ir pastovius sprendimus.
Į prasmės ir vertybių troškimą, kurį jaučia šiuolaikinis pasaulis, į visos žmonijos
gyvenimui būdingą gerovės ir taikos troškimą, į vargšų lūkesčius, Kristus, tikras
Dievas ir tikras Žmogus, atsiliepia savosiomis Kalėdomis. Tenebijo žmonės ir tautos
jį pripažinti ir priimti: jo spindinti šviesa praskaidrina žmonijos akiračius, juo
prasideda niekada nepasibaigsianti „šventoji diena“. Šios Kalėdos visiems iš tiesų
tebūnie džiaugsmo, vilties ir ramybės diena!
„Ateikite, tautos, pagarbinti
Viešpatį“. Su Marija, Juozapu ir piemenimis, su Trimis Karaliais ir nesuskaičiuojama
gimusio Kūdikio nuolankių garbintojų minia, amžiams bėgant priėmusių Kalėdų slėpinį,
ir mes, visų kontinentų broliai ir seserys, leiskime, kad visur pasklistų šios dienos
šviesa: pasiektų mūsų širdis, nušviestų ir sušildytų mūsų namus, atneštų ramybę ir
viltį į mūsų miestus, pasauliui suteiktų taiką. Šito linkiu visiems jums, kas manęs
klausotės. Šis linkėjimas virsta nuolankia ir pasitikėjimo kupina malda Kūdikėliui
Jėzui, kad jo šviesa išsklaidytų visas mūsų gyvenimų sutemas ir pripildytų meilės
ir ramybės. Viešpats, kurio gailestingas veidas atsispindi Kristaus veide, teapdovanoja
jus savo laime ir tepaverčia jus savo gerumo šaukliais. Džiugių Kalėdų!