Lietuvos ganytojų kalėdiniai sveikinimai

Vilniaus arkivyskupo Kardinolo Audrio Juozo Bačkio kalėdinis sveikinimas

Brangieji,

tikriausiai dažnam Lietuvos žmogui, ne tik vaikui, bet ir suaugėliui, Kalėdos kelia mintis apie dovanėles. Vieni dovanėlių trokšta ir laukia, kitiems rūpestis joms sutaupyti, jas surasti, gražiai suvynioti ir nemačiom po eglute padėti. Išties smagu dovanoti ir būti apdovanotam, retas tegali šiam džiaugsmui atsispirti.

Tačiau ieškodami ir priimdami dovanėles neužmirškime dangiškos dovanos, kurią visų mūsų Tėvas atsiuntė kalčių prislėgtai ir nukamuotai žmonijai. Ar atpažįstame Dievo Sūnaus gimimo dovaną? Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas, atėjo kiekvieno išvaduoti iš nuodėmės pančių ir pakviesti į amžinąjį džiaugsmą. Ši dovana skirta visiems, bet drauge yra asmeninė, nes ją gauna tik tas, kuris priima į širdis besibeldžiančią gerąją žinią.

Per Šventąsias Kalėdas gimsta pats Gyvenimas, sunaikindamas nuodėmes, įveikdamas mirties baimę ir atverdamas nepraeinančios laimės vartus. Šventovių varpai mus ragina: Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef 5, 14). Dievas panoro tapti žmogumi, peržengti mirties slenkstį, kad atvertų mums amžinybės perspektyvą. Skubėdami sveikinti Dievą Kūdikį, džiaukimės ir dėkokime Viešpačiui už Jo begalinę meilę ir gailestingumą. Atgailos malone nuskaistinę savo sąžines, susitikime su mūsų Išganytoju ir bendrai švęskime šį susitikimą.

Švęskime Kalėdas kaip ypatingos Dievo dovanos, o ne vien tik dovanėlių šventę. Dovanos, kuri pripildo mūsų gyvenimą prasmės ir palaimos, kuri nesusinaudoja ir nesusidėvi. Priešingai, ji nuolat mus turtina, jei tik pasitikime Dievu ir leidžiame jam veikti mūsų kasdienybėje. Tegu tos dovanėlės, kurios daugelio laukia, būna tikrosios dovanos regimu priminimu. Tegu šventė su malda ir ramybės palinkėjimu ateina į kiekvieną būstą, ir Viešpaties malonė tebūna su jumis visais.

* * *

Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus kalėdinis laiškas kunigams, vienuoliams ir pasauliečiams

Šių metų šv. Kalėdas švenčiame rengdamiesi kitąmet minėti Dievo Motinos Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. sukaktį. Anuomet Švč. Mergelės Marijos pasakyti žodžiai skatina budėti, kad mūsų santykis su Dievo Sūnumi būtų kupinas nuoširdžiausios pagarbos ir jo nenustelbtų kasdieniai rūpesčiai. Pirmieji pasirengimo metai akivaizdžiai parodė, kaip galingai Dievo Motina Marija gali prabilti ir į šiandienio žmogaus širdį. Šiluvos Dievo Motinos paveikslo piligriminė kelionė per parapijas, Eucharistiniai kongresai ir šventės, piligriminės kelionės į Šiluvą daugelį tikinčiųjų paskatino atsiverti Dievo malonės veikimui.

Apsireikšdama Šiluvoje Dievo Motina pro ašaras skundėsi, kad čia buvo garbinamas Jos Sūnus, o dabar tik ariama ir sėjama. Dangaus žinia buvo skirta ne tik ano meto Lietuvos žmonėms, kad šie Dievo Sūnų priimtų tikėjimu ir garbintų Jį krikščionišku gyvenimu. Marijos skundas beldžiasi ir į mūsų širdis, kviesdamas visiškai atsiverti Evangelijos šviesai.

Prieš 1000 m. šv. Brunonas atnešė Evangelijos žinią į baltų žemes, bet jos tolesnį plitimą sustabdė šio vyskupo misionieriaus kankinystė. Reikėjo dar beveik 400 metų, kol Lietuva įėjo į krikščioniškų Europos tautų šeimą. Tačiau ir po Lietuvos krikšto žmonių nuodėmės, ypač konfesinė nesantaika, kliudė lietuviams pasinaudoti palaimingais Gerosios Naujienos vaisiais. Anuomet Šiluvos žinia buvo Dievo gailestingumo žinia, perduota Jėzaus Motinos lūpomis, kuri buvo ypač svarbi tiek sumaištingame septynioliktame amžiuje, tiek visais sunkiais mūsų krašto istorijos laikotarpiais.

Viltingais, bet tragiškais 1991-aisiais per Šilinių atlaidus kardinolas Vincentas Sladkevičius paaukojo Lietuvą Nekalčiausiai Marijos Širdžiai ir meldė jos globos mūsų Tėvynei, išsivadavusiai iš sunkios priespaudos ir pradėjusiai eiti atgimimo keliu. Anuomet jis priminė Galilėjos Kanos stebuklą, įvykusį tarpininkaujant Dievo Sūnaus Motinai Marijai ir kvietė pasitikėti Jos užtarimu ir Jos Sūnaus pagalba.

Po dvejų metų, lankydamasis Šiluvoje, Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II priminė skaudžią demokratinių Europos šalių patirtį, kai nebuvo kreipiama dėmesio į evangelines vertybes, ir kvietė nenuklysti į religinio abejingumo ir pragmatizmo pelkę. Popiežius kalbėjo: „Bažnyčia žvelgia į Mariją, kurioje mato Motiną ir Pavyzdį. Į Mariją šiuo reikšmingu savo istorijos metu su pasitikėjimu gali žvelgti ir Lietuva. Švenčiausioji Mergelė žino tikruosius ir svarbiausius naujam gyvenimui atgimusios Tautos rūpesčius. Kaip Kanos vestuvių dieną, taip ir dabar ji mus kreipia į Kristų: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5).

Kaip Kanoje, taip ir Šiluvoje matome motinišką Marijos rūpestį ir girdime kvietimą klausyti Jos Sūnaus. Klusnumas Dievui visuomet reiškia, kad žmogus Aukščiausiojo valią iškelia aukščiau už savo egoizmą ir tokiu būdu tobulai garbina Dievą. Anuometinės ir ypač dabartinės žmonių pastangos kuo daugiau turėti ir viską sau leisti, Dievo Motinos žodžiais tariant, tėra tik tuščias arimas ir sėja, nežadanti atnešti palaimingų vaisių.

Po septyniolikos Nepriklausomybės metų mes dejuojame dėl valdininkų korupcijos, degraduojančių šeimų, savižudybių ir alkoholizmo. Per kiekvienus rinkimus mums prisistato vis nauji gelbėtojai, kuriais greitai nusiviliame, nes vis pakartojame Šiluvoje Marijos primintą, tačiau žmonių nepaliaujamai daromą klaidą, visą dėmesį sutelkiant į savo rankų ir proto darbus, bet užmirštant pareigą nusilenkti Gelbėtojui Jėzui Kristui.

Šiluvoje Marija priminė, kad reikia atsigręžti į jos Sūnų. Atsigręžti į Kristų – tai gyventi ir mylėti panašiai kaip gyveno ir mylėjo Marijos ir Dievo Sūnus. Prikaltas ant kryžiaus Jėzus apreiškė begalinę meilę žmonijai, o Eucharistijos slėpinyje jis leidžia nuolat pasinaudoti tos meilės vaisiais. Todėl per Kryžių ir Eucharistiją labiausiai prisiliečiame prie dieviškos Jėzaus Širdies ir patiriame Jos gailestingumą. Apdovanoti iš aukštybių, privalome nešti Dievo gailestingumą į savo aplinką ir kviesti visus žmones patirti, kaip saugu ir gera gyventi vienybėje su Jėzumi Kristumi.

Siekdamas Dievo Motinos Marijos raginimą atsigręžti į Jos Sūnų padaryti dar labiau girdimą, skelbiu 2008 metus Šiluvos Dievo Motinos metais. Viliuosi, kad paskutiniai metai prieš Šiluvos Jubiliejaus šventimą subrandins dar gražesnių dvasinių vaisių. Kviečiu kunigus dar uoliau skelbti Evangeliją ir raginti žmones labiau atsigręžti į Jėzų, gyvenantį tarp mūsų Eucharistijos slėpinyje, o pasauliečius, ypač jaunimą ir šeimas, kviečiu dar labiau atsiverti išganingajai Evangelijos žiniai.

Sveikindamas kunigus, vienuolius ir pasauliečius Viešpaties Gimimo šventės proga, linkiu visiems tikro džiaugsmo ir tikros ramybės, kurią gali atnešti tik Kristus. Popiežius Benediktas XVI sako, kad mes esame išgelbėti viltimi, kurią atnešė Betliejaus Kūdikis. Prie Jėzaus prakartėlės melskimės, kaip anuomet Šiluvoje meldėsi Jonas Paulius II: „Geroji Motina, visada žvelk į lietuvių tautą ir ją laimink. Stiprink lietuvių ryžtą klausyti Tavo Sūnaus Jėzaus žodžio; to gyvybės žodžio, kuris čia buvo pasėtas per amžius.“

* * *

Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio kalėdinis sveikinimas

„Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2,10-11).

Brangieji, šiais džiugiais angelo žodžiais, noriu pakviesti visus prie tikrojo Meilės šaltinio - gimusio Kūdikėlio Jėzaus. Jis taip priartėja prie mūsų, kad apaštalas Jonas sušunka: “Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė,-tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1,1). Tačiau ne kartą, brangieji, esame per daug išpuikę , kad silpname kūdikyje pamatytume Dievą. Todėl Jėzus ateina kaip kūdikis, kad išrautų puikybės daigus ir padarytų mus reginčiais žmonėmis.

Tad leiskime šios dienos džiaugsmui skverbtis į mūsų širdis, o ženklas, jog išmokome regėti ir girdėti Jo žodžius yra Kalėdos, kurios veda mus prie amžinosios Meilės šaltinio ir Gyvybės medžio vaisių, kuriuos skindami, sugrįžtame namo kupinomis džiaugsmo širdimis.

Kalėdos mus kviečia į tikrosios ramybės tylą, kad atkurtume savyje vidinę tvarką, pajustume amžinybės dvelksmą , išgirstume Viešpaties meilės žodžius ir vaikščiotume tiesos šviesoje, nes didžiausias žmonių vargas kyla ne dėl materialinių trūkumų, bet dėl to, kad žmogus pasaulio triukšme nebegirdi Dievo balso.

Yra ˛monių, gyvenančių nuolatinėje įtampoje. Jie dažnai priešinasi Dievui ir bėga nuo to, kur Jis kviečia ir ko reikalauja. Todėl ne kartą patiria liūdesį, baimę ir nepasitikėjimą. Mus visus mylintis Dievas drąsina Šventosios Kotrynos Sienietės žodžiais: „ Kodėl nepasitiki manimi, savuoju Kūrėju? Kodėl pasikliauji savimi? Juk aš esu toks galingas, kad tave išgelbėčiau, toks išmintingas, kad apšviesčiau tavo išminties akį, esu toks gailestingas, kad suteikčiau ko reikia tavo išganymui. Atrodo, kad netiki, jog esu grožio pilnatvė ir galiu tave padaryti gražų. Rodos bijaisi, kad neturėsiu duonos tave pamaitinti ar drabužio aprengti tave“ („Dialogas“, 140 sk.).

Atėjo laikas, brangieji, sugrįžti prie tikrosios Meilės. Dievas trokšta, kad kiekvieno žmogaus širdyje liepsnotų tikėjimo ir meilės ugnis. Juk mylėti kitą žmogų – tai dovanoti jam Kristų. Tiek mylime kitus, kiek patys atsiveriame Dievui, kiek siekiame šventumo, kiek leidžiame mumyse gyventi Kristui. Jeigu nėra vidinio gyvenimo, jeigu neauga mumyse tikėjimas ir Dievo meilė, mes savo aplinkiniams tampame dvasiniais vagimis. Šv. Tėvas Jonas Paulius II-sis yra pasakęs: “Šventojoje Komunijoje ne tiek mes priimame Viešpatį, kiek Jis priima mus tokius, kokie esame. Priima, vadinasi pripažįsta ir myli“. Jis trokšta, kad mylėdami Jo valią, siektume gėrio pasaulyje ir jį atnaujintume Kristuje.

Džiugių Šventų Kalėdų ir kupinų meilės bei gerumo Naujųjų metų. Iš širdies Jus visus laiminu.

* * *

Telšių vyskupo Jono Borutos kalėdinis kreipimasis į vyskupijos tikinčiuosius

Mieli Broliai, Seserys, Žemaičių žemės krikščionys! Vėl sulaukėm visiems mums brangios Jėzaus Kristaus Gimimo šventės! Jau jos laukdami Advento metu girdėjom bažnyčiose skaitomus Senojo Testamento pranašų tekstus, kuriuose išsakytas žmonijos ilgesys laukiant to įvykio, į kurį Kalėdose krypsta mūsų dvasios žvilgsnis bei mūsų širdys!

 700 metų prieš Kristaus gimimą pranašas Izaijas tokiais žodžiais išsakė Dievo tautos ir visos žmonijos viltis bei Išganytojo – Mesijo atėjimo ilgesį.

„Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis. Kuriuos Viešpats išlaisvins, tie sugrįš į tėvynę. (…) Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia, vargams ir dejonėms praėjus“. (Iz 35, 5 – 6; 10)

Praėjus dviems tūkstančiams metų nuo Jėzaus Kristaus gimimo, Jo įsteigtos Bažnyčios vadovas popiežius Benediktas XVI, žvelgdamas į Kalėdų pratartėlę, kalba:

„Gyvybės medis yra Marija su palaimintu savo įsčių vaisiumi – Jėzumi. Jėzus kaip kūdikis, beginklis Emanuelis t. y. Dievas su mumis. Jis kviečia pas save mus, kurie visi tam tikra prasme esame kamuojami nuopuolių. Mes vis nesugebame vaikščioti tiesos keliu ir tvirtai stovėti išbandymų valandą. Mes vis nupuolame, savęs nesuvaldome, esame susvetimėję sau ir kitiems.

Tikrasis Gyvybės medis nėra toli nuo mūsų, kažkur paprastame pasaulyje. Jis auga ir žydi tarp mūsų – ne tik kaip paveikslas ir ženklas, bet realiai. Jėzus, kuris yra Gyvybės medžio vaisius, pats Gyvenimas, tapo toks mažas, kad savo rankomis galime Jį apglėbti. Jis padaro save priklausomą nuo mūsų, kad mus išlaisvintų, išgydytų iš mūsų nupuolimų, ligų. Neleiskime Jam nusivilti mumis, leiskimės jo išgydomi. Atiduokime save į Jo gydančias rankas, kaip Jis save atidavė į mūsų rankas“.

Turbūt kiekvienas, sąžiningai į save pažvelgęs, turime pripažinti, kad mes irgi sergame pakartotinų nuopuolių ligomis, kad mums reikia Išganytojo, gydančio mūsų ne tik kūno, bet ypač dvasios ligas. Mums reikia Išlaisvintojo, kuris nuo atkritimų į nuodėmę laisvintų. – Viena iš labiausiai mūsų tarpe paplitusių ligų – priklausomybė, nelaisvė nuo alkoholio, nuo narkotikų, jų tarpe, nikotino.

Kasmet Kristaus gimimo šventė mus įveda į Naujuosius metus, Viešpaties duotus metus. Kiekvieni metai atveria mūsų dvasios žvilgsnį ne tik į ateitį, bet ir į praeitį. Kasmet paminim žmonijos istorijoje buvusių svarbesnių įvykių sukaktis, mus pamokančias, įspėjančias arba padrąsinančias, kad eitume teisingu – doros ir šventumo – gyvenimo keliu. 2008 metais minėsime visą eilę svarbių sukakčių. Šv. Kazimiero 550 metų gimimo, 400 metų Šiluvos M. Marijos šventovės jubiliejus, taip pat Popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą Šv. Mergelės Marijos apsireiškimų Prancūzijos Lurde 150 metų jubiliejų, minėsime visam mūsų kraštui svarbią ir reikšmingą taip pat 150-ties metų sukaktį nuo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pradėtos mūsų tautos blaivinimo akcijos pradžios. Lietuvos vyskupai praeityje ne kartą yra kalbėję mūsų žmonėms apie blaivybės svarbą, daug kartų blaivybės propaguotojai yra pateikę statistinių duomenų suvestines, gąsdinančias ir įspėjančias, kokius baisius dvasinius ir materialinius nuostolius atneša girtavimas. Manome, kad nėra būtina kartoti tuos įspūdingus pagraudenimus. Žmogus, pasimetęs šiandieninės informacijos sraute, nėra linkęs pakankamai rimtai tokius pagraudenimus priimti.

Pirmiausia, norime priminti, ką apie girtavimą sako Dievo žodis – Naujasis Testamentas:

„Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.

„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduodu pavergiamas!“ (1 Kor 6, 9 – 12).

Taigi Dievo Žodis apaštalo Pauliaus lūpomis kviečia kiekvieną sąmoningą krikščionį į blaivumą, kaip autentišką Kristaus mokinio gyvenimo būdą. Nė vienas, sąmoningai apsisprendęs už neblaivumą – alkoholizmą ar narkomaniją, – negali būti Dievo karalystės pilietis – o ypač tie, kurie tampa šių žalingų įpročių vergai. Šventasis Raštas įpareigoja kiekvieną krikščionį kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų brolių ir seserų, visų žmonių dvasinę laisvę. Tai ypač aktualu šiandien. Mes negalime teisti ar smerkti po gyvenimo išbandymų kryžiumi palūžusių brolių ir seserų, bet turime kovoti už savo ir jų dvasinę laisvę – laisvę būti blaiviems.

Paveldėjome sunkų praeities palikimą. Mūsų kraštą pavergusios jėgos stūmė mūsų brolius ir seseris į girtavimo liūną. Tuomet nemažai visuomenės daliai atrodė priimtina, prislopinus sąžinę ir sąmonę, bent kuriam laikui pamiršti, kokioje tamsoje ir beviltiškoje situacijoje gyvename. Pasidavęs nevilčiai, nusiminimui ir praradęs tikėjimą, ne vienas jautrios sielos žmogus nesugebėjo atsispirti svaiginimosi pagundai.

Tačiau ir šiandien yra jėgų, kurios bando pasinaudoti kitais žmonėmis ir jų laisvo apsisprendimo teise, siekdamos egoistinių tikslų. Laisvus mūsų visuomenės piliečius šios jėgos klastingais būdais bando paversti rinka alkoholiniams gėrimams ir narkotikams, bando padaryti juos alkoholio ir narkotikų vergais, net vaikus – moksleivius, mūsų jaunimą... Mieli Broliai ir Seserys, kviečiame jus visur, kur gyvenate, esate ir dirbate, būti kovotojais už savo, o ypač mūsų vaikų ir jaunimo teisę į dvasinę laisvę, blaivumą ir žmogiškąjį orumą.

Kalbėdami apie šią kovos už mūsų krašto žmonių dvasinę laisvę pareigą, mes visuomet prisimename M. Valančių, XIX šimtmetyje pakvietusį mūsų tautiečius į kovą prieš girtavimą.

Turėtume nepamiršti, kad vysk. M. Valančius kovojo su girtavimu ne tik bardamas ar baisiais girtavimo padariniais gąsdindamas, bet ir nuolat iškeldamas blaivaus gyvenimo teigiamas puses. To kartais pasigendame šiandieninėje mūsų blaivybės sąjūdžio veikloje. Jaunų ir laisvų žmonių aimanomis bei gąsdinimais nepatrauksim, nesužavėsim. Pirmoje savo blaivybės gromatoje vyskupas M. Valančius rašė: „Ar numanot vaikai mano, jog Dievas neišsakytai didę loską dėl jūsų suteikė atsiųsdams blaivystę arba prisiturėjimą nuo arielkos. Ir jūs iš savo pusės didej gražų paveikslą parodėt klausydamies balso savo vyskupo, savo kunigų. Dėkui už tai jums vaikai mano, per tai pasirodėt meilūs Dievui, visam dangui linksmybę padarėt ir palinksminot mane darbuojantis apie jūsų išganymą.

Ir jūs patys ar maž džiaugiatės pergalėję tą neprietelį arielką: jau nebgaišinat dykai grašių tuomet, kai jūsų vaikai būdavo pusalkaniai ir pusplikiai. –Nebegirdėtis jau muštynių ir nezgadų namuose, be ko pirmiaus nei viena šventė neapsieidavo. – Moterys ir ūkininkės, nudžiūvo ašaros nuo skruostų jūsų, nebesikavojat nuo vyrų savo girtų namo pargrįžtančių, visuomet dabar matot juos išmintingus ir rūpinančius apie gaspadorystę ir vaikus. Ir jūs vyrai nebregit moterų savo girtų namo pareinančių arba iš namų javus skraitais į karčiamas nešiojančių, barniai ir muštynės po rinkas ir karčiamas išnyko, butuose pargrįžo meilė tarp ūkininkų ir saviškių, jau nebgirdėt baisių atsitikimų iš arielkos, visi darbai geriau klojas, nieks dėl arielkos nebgul pasliks panedielyje kaip pirma atsitikdavo. – Vaikai nemato piktų paveikslų savo tėvų ir dėlto labiausiai jus šienavoja, visur pakajus ir linksmybė, rodos, jog šviesesnė saulė pražibo ir tūkstančiai balsų pakilo į dangų, šlovinančių Dievą už jo šventą loską, per kurią atvedė žmones į protą.“

Visos visuomenės, ypač krikščioniškos jos dalies, didžiausias rūpestis turėtų būti dvasinės pagalbos teikimas tiems broliams ir seserims, kurie tapo priklausomi nuo svaigalų ar narkotikų, kurie prarado dvasinę laisvę ar net tapo žalingų įpročių vergais. Nei pataikavimas jų įpročiams, nei jų barimas ar smerkimas nepadės jiems auginti laisvės, nepadės jiems prisikelti. Mes turime tiesti jiems – į šią nelaisvę patekusiems – broliškos – seseriškos pagalbos ranką. Senojo sovietinio tipo “blaivyklas” turi pakeisti dvasinės pagalbos centrai, kuriuose šie nelaimingieji broliai ir seserys būtų ne ujami, o priimami su meile ir geranoriškumu, kurio nenuslopintų net jo pakartotiniai nuopoliai. Visų mūsų rūpestis turėtų būti tokių dvasinės pagalbos centrų kūrimas, ypač anoniminių alkoholikų grupių rėmimas ir t.t. Kiekvienas iš mūsų galime suklupti, paslysti, dvasia susirgti. Mes, krikščionys, turėtume būti ne pasipūtę, suklupusius smerkią fariziejai, bet paklydusiems į pagalbą skubantys Gerojo Ganytojo Kristaus mokiniai, pripažįstantys ir gerbiantys suklydusio brolio ar sesės teisę į atsivertimą.

Visi sąmoningi mūsų krašto piliečiai turėtų budėti, kad mūsų valstybėje leidžiami įstatymai gerbtų kiekvieno valstybės piliečio teisę į blaivų gyvenimo būdą, apsaugotų visuomenę, o ypač jaunąją kartą nuo galimybės tapti klastingų manipuliacijų aukomis. Turime vieningai siekti, kad niekas nebūtų pavergiamas naudojantis jo silpnybėmis ir nepatyrimu.

Kad pajėgtume eiti šiuo keliu, visus kviečiame bendrai maldai. Kviečiame visus per maldą suprasti, kad Kalėdose švenčiame gimimo šventę To, kuris prieš 2000 metų atėjo į žemę ne smerkti ir teisti, bet gelbėti ir padėti. Linkime visiems Lietuvos tikintiesiems ir ypač kovotojams už blaivią Lietuvą būti panašiems į Gerąjį Gailestingąjį Viešpatį Kristų! Tik sekdami Juo, vadovaudamiesi jo žodžiu ir pavyzdžiu sukursime blaivią ir dorą mūsų krašto visuomenę!

Garbė Dievui aukštybėse ir žemėje ramybė Dievo mylimiems žmonėms!

* * *

Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos kalėdinis laiškas

Mieli broliai ir seserys,

švenčiame Kristaus gimimo iškilmę. Laikas iki Kalėdų galbūt ne vieną įsuko prieššventinio šurmulio karuselėje į skubių ir būtinų atlikti darbų sūkurį. Tad laisvos dienos leidžia kiek pailsėti nuo kasdienio bėgimo, įprastinių rūpesčių naštos, daugiau pabendrauti su artimais žmonėmis. Šio bendravimo sušildyti, pailsėję, džiugios Kalėdų nuotaikos pagauti galime taip pat skaidresniu, toliau siekiančiu žvilgsniu aprėpti ir platesnius gyvenimo horizontus. Šiandien, Kristaus užgimimo šventėje, toks žvilgsnis tepadeda naujai suvokti Išganytojo įsikūnijimo svarbą mums ir visai žmonijai.

Anuomet išrinktoji tauta labai laukė Mesijo. Ne tik Dievo duotu Įstatymu, bet ir šiuo laukimu rėmėsi visas Senojo Testamento tikėjimas. Daugelis kartų vylėsi išvysti ypatingai misijai Viešpaties siųstą Mesiją, kuris, pasak pranašo Izaijo, neš tautoms teisingumą (plg. Iz 42, 1), „nepails ir nevilčiai nepasiduos, teisingumą kurdamas žemėje“ (Iz 42, 4).

Taip ilgai ir labai laukto Mesijo gimimas nepraėjo nepastebėtas. Evangelistai mums pasakoja apie džiaugsmą, kurį atnešė šis įvykis. „Be galo džiaugėsi“ (Mt 2, 10) išminčiai iš Rytų šalies, pasveikinę ir pagarbinę gimusįjį Jėzų kaip karalių. Prabėgus aštuonioms dienoms po Jėzaus gimimo, pagal žydų tradiciją atneštu paaukoti šventykloje juo ypač džiaugiasi ir teisusis Simeonas, pranašė Ona (Lk 2, 25–32. 36–38).

Bet ne visi Jėzui buvo tokie palankūs ir dėmesingi. Tik ką gimusiam kūdikiui neatsirado vietos užeigoje. Galėtume sakyti, kad tų namų šeimininkas nesuprato momento svarbos. Bet kurios šalies karaliui tuomet būtų atsiradę vietos ne tik užeigoje, netgi pačiuose puošniausiuose rūmuose. O karalių karaliui jos neatsirado...

Evangelistas Matas pastebi, jog apie Mesijo gimimą išgirdęs „karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė“ (Mt 2, 3). Tai, be abejo, liudija, jog žinia apie kūdikio Jėzaus gimimą pasklido plačiai. Tačiau, nors ir labai keista, dėl to daugelis netapo labiau tikintys bei mylintys Dievą. Daugumos to meto žmonių gyvenimas liko toks, koks ir buvo, net kai Jėzus, baigęs pasiuntinybę, užžengė pas Tėvą.

 Erodas, nors ir labai susidomėjo Jėzaus gimimu, į kūdikį žvelgia su nepasitikėjimu ir galbūt baime. Jis klausinėja išminčių apie žvaigždės pasirodymo metą ir veidmainiškai prašo: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau (Mt 2, 8). Jo širdyje bręsta pikti ketinimai. Jis siekia nužudyti kūdikį kaip galimą konkurentą. Vėliau, vedamas tų pačių paskatų, jis be gailesčio įsako išžudyti visus tada Betliejuje buvusius kūdikius, manydamas, kad vienas iš jų bus Jėzus.

Taigi, nepaisant ištisų kartų viltingo laukimo, Jėzus daugumos nebuvo palankiai sutiktas. Todėl dramatiškai skaudžiai nuskamba Evangelijos pagal Joną žodžiai: „...pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11).

Mielieji, ar tai, kaip Jėzus buvo priimtas prieš du tūkstantmečius, nenutinka ir mūsų dienomis? Kažkas ir šiandien Jėzaus – Žmogaus ir Dievo – gimimu ypač džiaugiasi, suprasdamas, jog jo gyvenimui ir visai žmonijai tai labai reikšminga.

Tuo tarpu kažkieno širdyje Kristui taip ir neatsiranda vietos. Ją užima kiti dėmesį patraukiantys dalykai, nors, regis, visi švenčia Kalėdas.

Šiomis švenčių dienomis, atitrūkę nuo darbų ir vargų, rūpesčių ir rutinos, atsakykime sau, kaip kiekvienas iš mūsų priimame Kristaus gimimą? Ar mums tai tikrai Dievo atėjimas į žemę žmogiškame kūne, to, apie kurį evangelistas Jonas rašė: „Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3)?

Kalėdų šviesos apšviesti paklauskime savęs: kokie svarbiausi mūsų gyvenimo siekiai, tikslai, giliausi troškimai, ar gera kryptimi einame? Ar mūsų veikla neapsiriboja tik medžiaginiais, asmeniniais rūpesčiais? Ar esame atviri Dievui ir kitiems žmonėms? Ar branginame Kristaus atneštą atpirkimo ir amžinojo gyvenimo dovaną?

Šventu, mus pakylėjančiu Kristaus užgimimo metu lengviausia įvertinti, kokie siekiai prasmingiausi, o kokie yra trumpalaikiai bei mažiau vertingi, kas veda Dievo link ir kas nuo Jo tolina. O juk tik gyvendamas vienybėje su Dievu žmogus prisiartina prie išsipildymo giliausių troškimų, iš kurių pagrindinis yra amžinasis gyvenimas.

Tai patvirtindamas savo naujoje enciklikoje apie viltį popiežius Benediktas XVI rašo, kad skiriamasis krikščionių bruožas yra tai, jog jie turi ateitį: žino, kad jų gyvenimas nesibaigia tuštuma (Spe Salvi, 2). Ši nepaprasta viltis tepripildo visų mūsų sielas Kristaus užgimimo šventėje.

* * *

Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko kalėdinis laiškas

Brangūs Broliai ir Seserys,

„Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas" (Ik 2,10)-tokius nuostabius, padrąsinančius žodžius paskelbė Kalėdų naktį angelas. Mūsų džiaugsmą, mūsų viltį sustiprina ir pranašo žodžiai: „Tauta, kuri vaikščioja patamsiais, išvys skaisčią šviesą, gyvenantiems tamsos šalyje užtekės šviesybė" (Iz 9,1). Jėzaus atnešta tikėjimo ir vilties šviesa nušvietė pasaulio tamsą, žmogaus tamsą, daugybės žmonių abejonių ir baimės naktis. Jau per 2000 metų šviečia toji šviesa ir nepraranda savo galios.

Bet kodėl šių dienų pasaulis vis daugiau slegiamas dvasinės tamsos: blogio, nevilties, baimės dėl ateities? Filosofas Osvaldas Spengleris (Oswald Spengier) knygoje „Vakarų žlugimas" dejuoja: „Pasaulyje gęsta visos šviesos". Kodėl? Ar neatsako į šį klausimą pats Viešpats? - „Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą, nei šviesą" (Jn 3,20). Išgirskime, brangieji, šį Viešpaties priekaištą. Jis juk skelbia: „Aš -pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą" (Jn 8,12).

Kviečiu visus Jus, gerieji Žmonės, vėl atverkime savo širdis ir namus tai Šviesai. Atnaujinkime tikėjimą. Vėl paimkime katekizmus ir maldaknyges. Skaitykime ne tik patys, bet pasiūlykime ir kitiems! Tegul religinė spauda: knyga, laikraščiai, žurnalai pasiekia kiekvieną žmogų. Tegu paskatina visus kasdien pasimelsti, švęsti šventadienį.

Tokie dabar nuostabūs metai - Dievo Motinos jubiliejų metai! Sukako 90 metų nuo Jos pasirodymo Fatimoje; netrukus minėsime 150 metų, kai Marija prabilo Lurde. Ir turime didžiuotis - be galo didžiuokimės: ateinantys metai - tokie šventi mums metai, šventi visai Europai - pirmiausiai Europoje mums, mums lietuviams, prieš 400m. pasirodė Marija! Tad visi visi aplankykime Jos pasirodymo vietą- stebuklingąją Šiluvą. Dalyvaukime Jos jubiliejaus minėjime rugsėjo mėnesį. Suklupkime prie Jos pasirodymo akmens! Lankykime ir kitas Švč. M. Marijos šventoves, mūsų Krekenavą.

Ir įsiklausykime į Jos žodį, į Jos raudą Šiluvoje prieš 400m. Ji verkė: „Čia buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar ariama ir sėjama", ir dabar daugelyje šeimų nebegarbinamas Jos Sūnus. Todėl tiek daug skausmo, ašarų, nesantaikos, neištikimybės, tamsos. Anuomet žmonės išgirdo Jos raudą - ėmė melstis ir prikėlė Lietuvą. Prikelkime ir dabar savo ir Lietuvos tikėjimą, prikelkime maldą. Ir Lurde, ir Fatimoje Marija kvietė maldai, atgailai, nes kitaip žus pasaulis - netikėjimo tamsa vis daugiau slėgs pasaulį. Fatimoje Marija pusmetis prieš komunistinę revoliuciją įspėjo: jei nebus išgirstas kvietimas į maldą, jei žmonija neatsivers, bus pasaulinis karas, daug žmonių kentės, bus nužudyti. Žmonija nepaklausė tų įspėjimų ir Europa neteko bene 100 milijonų. Tad dabar turime išgirsti Jos raginimą. Tarkime su milijonų įkvėpėja psichologe Christa Meves: „Europa neturi žūti, ją turi išgelbėti Dievo šviesa". Tam reikia mūsų tikėjimo, mūsų atsivertimo, mūsų maldų.

Nuo Jūsų, gerieji Žmonės, nuo Jūsų tikėjimo priklauso pasaulio likimas. Būkite tikėjimo skelbėjais. Kiekvienas iš mūsų daug galime... Labai daug galime!..

Juk Jūsų gerumą ir Jūsų dvasios jėgą, Brangieji, pajutome po baisaus Naujamiesčio bažnyčios gaisro. Malda ir aukomis tiek daug sulaukėme paramos. Dėkojame Jums, meldžiamės už Jus. Atstatinėjame tą bažnyčią.

Dievo šviesos, Dievo džiaugsmo linkiu visiems. Už Jus meldžiuosi, Jus laiminu.

* * *

Kaišiadorių vyskupo Juozo Matulaičio sveikinimas Kalėdų proga

„Gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9,1).

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Kuo nuoširdžiausiai sveikinu Jus mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo šventės proga ir trokštu pasidalinti Dievo mums atneštu džiaugsmu bei ramybe.

Išgirdę angelų žinią apie Mesijo gimimą, piemenys vienas kitą ragino: „Bėkime į Betliejų“ (Lk 2,15). Šie piemenų lūpomis šventąją naktį ištarti žodžiai šiandien mums tarsi iš naujo atveria duris į Kalėdų šventimą. Jie nusako, ką reiškia švęsti Kalėdas: tai kvietimas išsiruošti ir leistis į nuolatinę visą gyvenimą trunkančią kelionę kasdien maldoje bendraujant su Dievu ir aktyviai įsijungiant į parapijos bendruomenės gyvenimą.

Brangūs vyskupijos tikintieji,

Kalėdų liturgijoje – pamaldose nuskamba pranašo Izaijo žodžiai: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9,1). Šviesos ir tamsos, prasmės ir nusivylimo temos niekada neišnyksta iš mūsų akiračio. Žmogus turi Dievo įdiegtą nuolatinį troškimą siekti aukštesnių dalykų. Kaip yra pasakęs popiežius Benediktas XVI, „ ...būdamas vaikas, jis nori užaugti, suaugęs nori veržtis priekin ir sulaukti sėkmės...“ Tačiau, kaip sako popiežiaus, „ ...pasiekęs atitinkamą padėtį, pamato, jog jo viltis buvusi per menka ir daugiau nebėra ko tikėtis“ (Kalėdų palaima, Vilnius 2007, p. 15). Dievo Sūnaus gimimas – tai krypties ir vilties suteikimas patamsiuose klaidžiojančiam žmogui (plg. Iz 9,1).

Naujojoje savo enciklikoje „Spe salvi – Išgelbėti viltimi“ popiežius Benediktas XVI nurodo į Kristų – mums dovanotą viltį. Šiandien dažnai išgirstame dejonių ir skundų, kurie daugelį stumia į nusivylimą, liūdesį ir beprasmybę, vėliau pasireiškiančią girtavimu, nusikaltimais, kitomis blogybėmis. Atminkime, didžiausia ir vertingiausia Kalėdų dovana yra ne tai, ką mes randame kaip tie maži vaikai „po eglute“ – visokių materialių niekučių, bet kad esame apdovanojami neįkainojamu antgamtiniu džiaugsmu. Kalėdų šventimas mums perteikia Dievo mums paruoštą dovaną, kurią Evangelija išreiškia trimis žodžiais: „Jums gimė Išganytojas“ (Lk 2,11).

Šių metų Kalėdos Kaišiadorių vyskupijoje svarbios dar vienu įvykiu - prieš 50 metų, gūdžiais sovietinės okupacijos metais, 1957 m. gruodžio 25 d., Dievo tarnas arkivyskupas Teofilius Matulionis Birštone slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių, vėliau - Kaišiadorių vyskupijos ganytoją, Šventosios Romos Bažnyčios Kardinolą. Viename savo pamoksle kardinolas V. Sladkevičius taip kalbėjo: „Kristus gimė ne tik Izraelio tautai ar tam tikrai žmonijos daliai. Jis gimė mums visiems“ (Padaryk mane gerumo ženklu, Kaunas 2003, p. 210). – Šie garbaus ganytojo anuomet pasakyti žodžiai išreiškia jo tvirtą laikyseną: būti visų ganytoju, būti kelrodžiu sunkiais laikais. Lygiai taip pat šie žodžiai aktualūs ir mums, šių laikų žmonėms, beieškantiems vilties. Priimkime tad dieviškąjį Kūdikį kaip šviesą tamsoje, kelią paklydime, kaip naujai sužibančią mūsų gyvenimo viltį.

Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo malonėmis gausių Naujųjų 2008-ųjų metų!

* * *

LVK delegato užsienio lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundo Putrimo kalėdinis sveikinimas

Mieli broliai ir seserys Kristuje,

Pirmieji lietuviai imigravo į JAV 1868 m. ir sukūrė vieną iš pirmųjų lietuviškų telkinių Shenandoah, Pensilvanijoje. Daugelis jų dirbo žiauriose sąlygose Pensilvanijos kalnų kasyklose. Darbas buvo labai sunkus drėgnose, šaltose, tamsiose kasyklose, kur penktą valandą ryto pradėdavo dešimties valandų pamainą – uždirbdami 25 centų per valandą.

Nepaisydami savo vargingo gyvenimo sąlygų, jie paskyrė laiko įsteigti draugiją ir sukurti savo katalikišką parapiją. Pirmoji, įsteigta Shenandoah 1872 m., buvo Šv. Kazimiero draugija. Tai buvo pirmoji lietuvių bendruomenė, pastačiusi šventovę iš savo lėšų. Tačiau dėl įvairių nesusipratimų, ji nebuvo Bažnyčios ar vietinės valdžios pripažinta kaip lietuvių katalikų parapija. 1891 m. bendruomenė persitvarkė į Šv. Jurgio draugiją ir pastatė vieną iš to regiono gražiausių šventovių – Šv. Jurgio. Parapijiečiams tenka gili pagarba už paaukotą 17 valandų paroje darbą, kad galėtų finansuoti šį architektūrinį šedevrą, kuriame telpa 800 tikinčiųjų.

Shenandoah apylinkėje, kaip ir visuose pasaulio lietuvių telkiniuose, maldos namai pastatyti ir veikla išlaikyta savanorišku pagrindu.

Ištrauka iš Šv. Tėvo kalbos susitikime su savanoriškomis organizacijomis 2007 m. rugsėjo 9 d.

... Ačiū Dievui, daugeliui žmonių yra garbės dalykas savanoriškai įsipareigoti kitiems, kokiai nors organizacijai, sąjungai arba tam tikram bendrojo gėrio reikalui. Toks įsipareigojimas pirmiausia reiškia galimybę išskleisti savo asmenybę ir veikliai bei atsakingai įsitraukti į visuomeninį gyvenimą...“Taip” savanoriškam ir solidariam įsipareigojimui yra apsisprendimas, padarantis žmogų laisvą bei atvirą kito vargo reikalui. Savanorškosios tarnybos esmę sudaro pagrindiniai Dievo ir žmogaus krikščioniškojo paveikslo matmenys – Dievo ir artimo meilė... ir ...leidžia patirti, kad pats gyvenimas yra neužsitarnauta dovana...Meilė nereikalauja atlygio; ji nenaudojama kitiems tikslams siekti (Benediktas XVI, Deus caritas est, 31c). ... Visi Bažnyčios karatyvinių institucijų darbuotojai turi ne tik mokėti tinkamai daryti tai, ko reikia šiam momentui, bet ir rodyti artimui širdį (Benediktas XVI, Deus caritas est, 31a).

Kalėdų dvasia teatnaujina mūsų pasiryžimą dirbti krikščioniškąjį darbą. “Širdis tepamato kur meilė yra reikalinga ir teveikia atitinkamai” (Benediktas XVI, Deus caritas est, 31b)

Dievo palaimos Jums Šv. Kalėdų proga ir Naujaisiais 2008 metais.