Prancūzijos prezidento kalba Romoje

Prancūzijos prezidento Nicolas Sarcozy vizitas Romoje patraukė daugelio dėmesį: viena vertus, dėl to, kaip elgsis vienos iš didžiausią svorį Europoje ir pasaulyje turinčios valstybės vadovas, antra vertus, kaip kokias mintis išsakys prezidentas šalies, kurioje katalikų Bažnyčios ir valstybės santykiai šimtmečių bėgyje buvo labai permainingi, atspindintys įvairių pasaulėžiūrų grumtynes ir įvairius politinius eksperimentus.

Prancūzijoje stiprias pozicijas šalies elite ir visuomenėje užima tam tikra pasaulietiškumo versija, kurią gerai iliustruoja ginčai dėl taip ir nepriimtos „Europos konstitucijos“ sutarties: įrašyti jos preambulėje eilutę apie krikščioniškas Europos šaknis ar neįrašyti? Šie ginčai, galbūt neįdomūs pragmatinei politikai, buvo raktiniai simboliniu ir kultūriniu požiūriu. Tuosyk komisija, kuri ruošė Konstitucijos tekstą ir kuriai vadovavo buvęs Prancūzijos prezidentas Valerie Giscard d‘Estaing, siūlė paminėti, pavyzdžiui, graikišką įtaką Europai ir neužsiminti apie krikščionybę.

Panašią pozicija rėmė ir tuometinis Prancūzijos prezidentas Jacques Chirac, tačiau jo įpėdinio Sarcozy nuostatos yra gerokai kontrastuojančios ir skirtingos, kaip rodo jo kalba, pasakyta simbolinio Laterano katedros garbės kanauninko titulo priėmimo proga, tęsiant dar Prancūzijos karalių laikus siekiančią tradiciją.

Vieno didžiausio ir įtakingiausio Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ apžvalgininko nuomone, Prancūzijos prezidento kalba yra politinis aktas, kuriuo norima padaryti galą „dviejų Prancūzijų“ – „klerikalinės“ ir „laicistinės“ – kovai, pasiūlant tam tikrą religijos ir valstybės santykių supratimo bei praktikos schemą, pateikiant tam tikrą Prancūzijos istorijos interpretaciją.

„Prancūzijos šaknys yra iš esmės krikščioniškos“, akcentavo prezidentas Sarcozy, pateikdamas krikščionybės poveikio Prancūzijos kultūrai, literatūrai, visuomenei, architektūrai ir net kraštovaizdžiui panoramą. Kita vertus, Prancūzija taip pat ypatingai prisidėjo prie krikščionybės sužydėjimo, suteikė jai toli už Prancūzijos ribų žinomų asmenybių – dvasininkų, menininkų, filosofų.

Bet, iš kitos pusės, toks pat nepaneigiamas faktas kaip Prancūzijos krikščioniškos šaknys yra ir šios šalies pasaulietiškumas. Sarcozy neslėpė, kad šis pasaulietiškumas, įgijęs antiklerikalizmo formą, sukėlė daug kančių katalikų Bažnyčiai: dvasininkams ir tikintiesiems. Tačiau laikas daug ką pakeitė ir šiandien mažai kas neigtų, jog pasaulietiškumas iš antiklerikalinio režimo tapo religijos laisvės režimu, pilietinės taikos sąlyga. Tai jau subrendęs pasaulietiškumas, kuris nebesistengia neigti etinį, dvasinį, religinį, kultūrinį palikimą.

Atėjo laikas, pasak Prancūzijos prezidento, žvelgti į ateitį, o ne tik į praeities žaizdas. Reikia abiejų dalykų: pripažinti ir neneigti krikščioniškų šaknų bei išsaugoti subrendusį pasaulietiškumą.

Prancūzijos prezidentas išreiškė gilų įsitikinimą, kad kiekviename žmoguje yra dvasinis pradas – kiekvienas egzistenciškai klausia apie gyvenimo prasmę. Ekonominės ar politinės sąlygos į šį klausimą negali pateikti atsakymo. Tiek klausimas, tiek atsakymas peržengia socialinių sąlygų ribas, tai transcendencijos – kažko daugiau ar toliau už apčiuopiamos realybės - paieška. Religijos atsako į šią pamatinę ir prigimtinę transcendencijos paiešką.

Pasaulietinė Respublika, tuo tarpu, nuvertino šį dvasinį pradą, o tai nulėmė įtarų požiūrį į religijas, atsakymą pripažinti joms deramą statusą. Tačiau akivaizdu (po šimtmečio patirties), kad tai prancūzų laimingesniais nepadarė, - konstatavo Sarcozy.

Pasak jo, tokia situacija kenkia Prancūzijai. Respublika yra suinteresuota, kad greta nuo religijos nepriklausančios moralės gyvuotų ir religinių motyvų įkvėpta moralinė mintis.

Prancūzijos prezidentas išreiškė pageidavimą, kad ateitų tai, ką jis pavadino „pozityviu pasaulietiškumu“: tai toks pasaulietiškumas, kuris užtikrina laisvę tikėti bei laisvę netikėti ir nelaiko religijos pavojumi, bet greičiau „koziriu“. Pozityvus pasaulietiškumas dialoguotų su religijomis ir palengvintų, o ne komplikuotų jų sugyvenimą, didžiąsias dvasines sroves priimtų kaip visuomenę praturtinančius elementus. (rk)