Kinijos komunistų partijos viršūnių susirinkime pirmą kartą kalbėta apie religiją
Praėjusį trečiadienį Kinijoje, Pekine, Kinijos komunistų partijos politinio biuro
susitikime buvo kalbėta apie religiją, įvadinius pranešimus padarė du pakviesti ekspertai,
kurie aptarė religijos vaidmenį Kinijos istorijoje ir šiandien. Tai, be abejo, reikšminga
žinia, kuri žymi dešimtmečius galiojančių tabu sulaužymą.
Pats Kinijos prezidentas
ir Kinijos komunistų partijos generalinis sekretorius Hu Jintao pasakė kalbą, kurioje
teigė, jog Kinija palaiko religijos laisvę ir yra pasiruošusi padėti visoms religijoms.
Anot jo, tikintys ir netikintys gali drauge dirbti Kinijos labui dabartinėje „naujoje
situacijoje“, kuri susidarė šalyje. Šios kalbos ištraukos buvo paskelbtos oficialiame
partijos laikraštyje, kuris platinamas visoje šalyje. Anot kai kurių, tai signalas
regionų partiniams lyderiams apie tai, kokia kryptimi turėtų formuoti savo pozicijas
religijų atžvilgiu.
Kaip interpretuoti šią žinią dar nėra aišku. Ar tai tikras
nedrąsaus atsivėrimo ženklas, ar tik tarptautinei bendruomenei skirta retorika, neturinti
nieko bendro su praktika?
Kinijos vaidmuo pasaulyje auga ir netrūksta pranašaujančių,
kad būtent ji taps ateities supervalstybė, palikusi užnugaryje tiek JAV, tiek Rusiją,
tiek Europos Sąjungą. Jei ši prielaida teisinga, tada visiems turėtų šiek tiek rūpėti
tai, kas vyksta šioje didžiulėje šalyje.
Bažnyčios perspektyvoje, žinoma, pamatinis
yra religijos laisvės klausimas. Šiais metais paskelbtame tradiciniame JAV paruoštame
raporte apie religijos laisvę pasaulyje Kinija, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis,
patenka į labiausiai religiją varžančių kraštų sąrašą. Čia religijų persekiojimas
yra sistematiškas ir nuoseklus, prasidedantis nuo cenzūros ir pasibaigiantis žmonių
dingimais.
Kita vertus, jei žvelgsime ne metų, o dešimtmečių perspektyvoje,
pokyčiai yra regimi. Jei komunistinės Kinijos kūrėjas ir ilgametis vienvaldis Kinijos
komunistų partijos lyderis Mao Tse Tung pranašavo, kad religija išnyks natūraliai
ir pats dėjo pastangas šiai pranašystei įgyvendinti, tai po jo mirties religijos persekiojimas
susilpnėjo, o po kelerių metų, 1982- aisiais reformuotoje Kinijos konstitucijoje buvo
įrašytas religinės laisvės principas.
Kinijos valdžia, stengėsi kontroliuoti
religijas ir jas palenkti savo įtakai sukurdama nacionalines religijas ir institucijas.
Taip XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo sukurta „Kinijos katalikų asociacija“,
„Kinijos protestantų asociacija“, „Kinijos musulmonų asociacija“, „Kinijos budistų
asociacija“ ir pan. Jos visos buvo atribotos nuo savo šaknų, tradicinių autoritetų,
jas valdė ir tebevaldo režimui lojalūs bei „tėvynę mylintys“ žmonės.
Dėl suprantamų
priežasčių, tik maža dalis tikinčiųjų panoro ir sutiko tapti tokių dirbtinų organizacijų
nariais, kiti buvo priversti jais tapti prievarta, o treti pasirinko nelegalumo kelią
ir sukūrė pogrindines Bažnyčias.
Tokia įvykių eiga nulėmė tai, kad dar ir
šiandien Kinijoje yra dvi katalikų Bažnyčios – oficiali ir pogrindinė. Ši situacija,
savo ruožtu, užprogramavo nuolatinį Kinijos ir Šventojo Sosto konfliktą, mat ateistinės
valdžios pretenzijos kontroliuoti bažnytinį gyvenimą ir skirti vyskupus Bažnyčiai
buvo absoliučiai nepriimtinos. Bėgant metams valdžios pretenzijos pateko į akligatvį:
Kinijos valdžios projektas sukurti alternatyvią katalikų Bažnyčią nepavyko, tuo tarpu
pogrindinė Bažnyčia atrado būdų kaip gyventi ir netgi augti. Vieša paslaptis, kad
jei „Kinijos katalikų asociacijai“ priklauso 4 milijonai tikinčiųjų, tai pogrindinei
katalikų Bažnyčiai priklauso dukart, o pasak kitų – net triskart daugiau tikinčiųjų.
Panaši padėtis ir su kitomis religijomis.
Popiežius Benediktas XVI paskelbė
„Laišką Kinijos Bažnyčiai“, kuriame pasiūlė gaires oficialios ir pogrindinės Bažnyčios
susitaikymui bei vienybei pasiekti ir užtikrino Kinijos valdžią, kad Bažnyčia nesiekia
atimti jos prerogatyvų. Laiške Kinijos valdžia buvo pakviesta dialogui ir kompromisui.
Nors oficialios Pekino reakcijos buvo šaltos ir kuklios, tačiau situaciją
stebintys komentatoriai teigia, jog visi oficialiosios bažnyčios vyskupai, kurie buvo
įšventinti po minėto laiško paskelbimo, buvo gavę ir Šventojo Sosto pritarimą, kuris
seniau buvo ignoruojamas. Tai galbūt popiežiaus Benedikto XVI laiško vaisiai, nors
kaip yra iš tikro sužinosime turbūt tik po eilės metų.
Galbūt Kinijos valdžią
keisti pozicijas verčia pokyčiai pačioje visuomenėje ir partijoje. Antai, 2007 metų
pradžioje viešai paskelbtose vieno Šanchajaus universiteto tyrimo išvadose kalbama
apie „religijos atgimimą“ šalyje. Pasak tyrimo autorių, akivaizdu, kad Kinijos valdžios
skelbiami duomenys, kad valstybėje yra 100 milijonų religingų žmonių turėtų būti padauginti
kelis kart. Vienas Honkongo žurnalas paskelbė dar labiau sensancingesnę ir „skandalingesnę“
žinią: esą galima manyti, kad net trečdalis Kinijos komunistų partijos narių, o tai
sudaro 20 milijonų, įvairiu dažnumu, daugiau ar mažiau slaptai dalyvauja religinėse
apeigose, taip pat ir krikščioniškose, pamindami partijos priesakus. (rk)