Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai 60 metų. Šventojo Sosto atstovo kalba

Minint 60 metų sukaktį yra puiki proga vėl prisiminti vieną iš reikšmingiausių XX amžiaus dokumentų – Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Ši deklaracija buvo pasirašyta pirmaisiais pokario metais, 1948-ųjų gruodžio 10 dieną Paryžiuje ir tapo Jungtinių Tautų Organizacijos moraliniu kodeksu, kurio principai vėliau buvo įgyvendinami tarptautinėse juridinėse sutartyse.

Šie metai buvo paskelbti „Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos atminimo metais“. Jie truks nuo šių metų gruodžio 10 dienos iki 2008 metų gruodžio 10 dienos. Pradedant šiuos Deklaracijai skirtus metus Žmogaus teisių tarybos ir Aukštojo žmogaus teisių komisariato iniciatyvos dėka Ženevoje buvo surengtas simbolinis šių metų pradžios atidarymas, kuriame dalyvavo ir Šventojo Sosto delegacija.

Jai vadovavęs arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje Ženevoje, savo pasisakyme konstatavo, jog Visuotinė žmogaus teisių deklaracija tebėra pagrindinis ataskaitos taškas tarpkultūrinei diskusijai apie žmogaus laisvę ir orumą bei pamatas kiekvienam juridiniam svarstymui apie žmogaus teises.

Arkivyskupas Tomasi pabrėžė: žmogaus teisės taip, kaip jos pristatytos Deklaracijoje, nėra suteiktos asmenims valstybių ar kitų institucijų, tačiau pripažintos kaip būdingos kiekvienam asmeniui nepriklausomai nuo jo etinių, socialinių, kultūrinių ir religinių tradicijų. Žmogaus orumas yra pirmiau už visus skirtingumus tarp žmonių ir todėl jis sujungia visus į vieną „žmonijos šeimą“. Visos politinės ir socialinės institucijos turi rūpintis žmogaus orumo integraliu išsiskleidimu.

Žmogaus orumas yra pirmiau už demokratiją ir suverenitetą. Tai yra nedalomų ir neatimamų žmogaus socialinių, pilietinių, politinių, kultūrinių ir ekonominių teisių pagrindas. Panašiai ir žmogaus teisės yra pirmiau už istorinius pakilimus ir nusileidimus, ideologines interpretacijas. Jų matas ir kriterijus yra tik žmogaus orumas.

Šioje perspektyvoje svarbi diskusija apie ryšį tarp žodžio ir išraiškos laisvę, iš vienos pusės, ir pagarba religijai bei religiniams simboliams, iš kitos pusės, gali rasti subalansuotą išeitį. Juk gerbdamas kito teises pabrėžiu ir nuosavą savo orumą. Religijos laisvė visiems yra pagrindinė kryptis visų įsitikinimų bei tikėjimų pagarbai pasiekti.

Jei žmogaus orumas tampa žmogaus teisių pagrindu, jis leidžia išvengti dvigubo pavojaus: ekstremalaus individualizmo ir ekstremalaus kolektyvizmo. Žmogaus orumas turi būti matas visų tų sričių, kurios liečia žmogaus asmenį – ekonomikos, mokslo ir saugumo, sveikatos ir pan.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija tvirtina, priminė Šventojo Sosto atstovas, kad pagarba žmogaus teisėms yra taikos versmė. Čia taika nėra suvokiama pasyviai, tiesiog kaip konflikto nebuvimas, bet kaip aktyvus bendradarbiavimas ir solidarumas tiek lokaliniame, tiek tarptautiniame lygiuose.

Praėjus 60 metų nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymo daugybė žmonijos šeimos narių vis dar negali naudotis savo teisėmis. Žmonijos saugumas vis dar nėra užtikrintas. Dabartinė sukaktis yra proga kiekvienam, asmeniui ir bendruomenei, priminti, jog turi teisę bei atsakomybę ginti ir įgyvendinti visas žmogaus teises.

Baigdamas savo pasisakymą arkivyskupas Tomasi pacitavo afrikietišką aforizmą: „Būti žmogumi reiškia teigti savo žmogystę pripažįstant kitų žmogystę ir, remiantis šiuo pagrindu, megzti žmogiškus ryšius su kiekvienu asmeniu“.

Su kai kuriomis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60 metų paminėjimo iniciatyvomis jau galima susipažinti čia: http://www.knowyourrights2008.org. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos lietuvišką tekstą rasite čia: http://www.unhchr.ch/udhr/lang/lit.htm

(rk)