„Pamokslaujant teisingumą: dominikonų indėliai į socialinę etiką XX amžiuje“

Toks yra pirmojo straipsnių ir studijų tomo pavadinimas, kuris penktadienį, gruodžio 7 dieną, buvo pristatytas tarptautinėje konferencijoje, vykusioje Popiežiškajame Tomo Akviniečio universitete, administruojamame būtent dominikonų.

Knygoje yra pristatomi maždaug trisdešimties dominikonų arba dominikonų ordino šeimos mąstytojų, mokslininkų, tyrinėtojų per gyvenimą nuveikti svarbūs darbai socialinės etikos srityje. Knygos sudarytojų parinkti autoriai gyvenimo ir dirbo (ar dar tebedirba) įvairiose pasaulio šalyse, stengdamiesi atrasti atsakymus į klausimus, išeitis iš problemų įvairiais mūsų neramaus XX amžiaus periodais.

Belgijoje XX amžiaus pirmoje pusėje dirbo ir kūrė Konstantinas van Gestel, socialinių komunikacijų teorijos srityje, bei Jurgis Ceslas Rutten, garsus savo laiku sociologinėmis studijomis.

Brazilijoje išsiskiria Juozapas Pinto de Oliveira, savo studijomis ir apmąstymais daug nuveikęs skurdžiausių bei silpniausių labui, dėl to susilaukęs didelės nemalonės iš 1964 karinio perversmo režimo.

Kanadoje tarpukario metu savo darbus rašė Jurgis Henrikas Levesque, kuris studijavo tuo metu per Kanadą nusiritusią sekuliarizacijos bangą ir, be kita ko, įkūrė socialinių mokslų fakultetą žinomame Laval universitete.

Kroatijoje dominikonai išsiskyrė politinės teorijos darbuose ir totalitarinių režimų filosofinių priežasčių analizėje. Be Tomo Vereš studijų apie marksizmą, Kroatijos dominikonai turi dar Hiacinto Boskovic studijas apie fašizmą ir nacizmą, Dominyko Barac apie socializmą, griežtą komunizmo kritiką Jordano Kunicic darbuose.

Prancūzijoje išsiskiria Luisas Lebret, savo darbuose studijavęs didžiąsias etikos ir ekonomikos temas, vaisingomis idėjomis ir įžvalgomis pasižymėjusio krikščionių ekonomistų „Ekonomika ir humanizmas“ draugijos vienas iš kūrėjų. Ne paslaptis, kad ne viena jo įžvalga yra perimta garsiojoje Pauliaus VI socialinėje enciklikoje „Populorum progressio“.

Vokietijoje negalima nepaminėti „Walberberg mokyklos“, kuriai priklauso visa eilė žinomų savo darbais socialinės minties srityje dominikonų. Šiai grupei priklausė Laurynas Siemer, vienas iš sąmokslo prieš Hitlerį 1944 metais dalyvių, Eberhardas Welty, krikščioniško socializmo doktrinos autorius. Kaip neprisiminti Friburgo universiteto profesoriaus Artūro Utz, kurio idėjos socialinės etikos srityje įtakojo ne vienos valstybės įstatymus arba Pranciškų Stratmann, savo darbais ir veikla gerai žinomą jo laiko pacifistų judėjimams.

Didžiojoje Britanijoje, nepaisant ypač pirmoje XX amžiaus pusėje ryškių antikatalikiškų nuostatų, išsiskiria Vincento McNabb ir Bede Jarret studijos socialinės etikos srityje ieškant sąlyčio taškų tarp moderniosios ir viduramžių visuomenių. Jų darbai vėl suteikė vertę žemės ūkio veiklai bei kaimo bendruomenėms. Sekančios kartos dominikonai Geraldas Vann ir Tomas Gilby studijavo etinius principus sąsajoje su darbu bei socialine santvarka, o Herbertas McCabe išgarsėjo teorizavęs socializmą kaip pilietinės visuomenės konstravimui funkcionalų elementą.

Italijoje Marianas Cordovani, Raimondas Spiazzi ir Reginaldas Santilli aktyviai dalyvavo katalikų ir marksistų intelektualų diskusijose, teorizavo katalikiškų principų politinių partijų atsiradimą bei vystimąsi.

Olandijoje dominikonas Juozapas Arntz tvirtai teigė, jog neįmanoma etikos pagrįsti teologinėmis prielaidomis ir buvo girdimas tiek tarptautinėse diskusijose, kuriose reikalavo branduolinio nusiginklavimo, tiek Olandijos vidaus debatuose, neretai, beje, stipriai nesutardamas su Olandijos Bažnyčios vyresnybės pozicijomis.

Lenkijoje žinomi istoriko Juozapo Bocheski veikalai apie marksizmą bei industrinę ekonomiką, Jackus Woroniecki, auklėjimo filosofas, buvo taip pat vienas iš Liublino universiteto steigėjų, o ypač išsiskiria personalizmo tradicijai priklausantis Mečislovas Krapiec, nagrinėjęs asmeninio ir bendro gėrio sąsajas.

Pietų Afrikoje originaliais darbais išsiskyrė Albertas Nolan ir Bernardas Connor, kurie apsvarstė krikščioniško Apsireiškimo pasekmes socialinio teisingumo dimensijai.

Ispanijoje, kurioje pirmoje XX amžiaus pusėje katalikams dėl politinių-socialinių sąlygų tikrai nebuvo lengva, reikia paminėti Petrą Gerard ir Juozapą Gafo, profesinių sąjungų steigimo iniciatorius, taip pat Juozapą Todolì, po II Pasaulinio karo žinomą darbo filosofijos kūrėją.

JAV dominikonų tarpe reikšmingi yra Benedikto Ashley ir Kevino O‘Rourke darbai apie bioetikos sąryšį su medicina, įstatymų leidyba, politika bei profesinėmis pareigomis. Šie du mokslininkai taip pat ragino JAV politinį pasaulį sukurti viešą sanitarinę sistemą.

Studijų rinkinys „Pamokslaujant teisingumą: dominikonų indėliai į socialinę etiką XX amžiuje“ rodo, kokie platūs ir įvairūs yra katalikų intelektualinio darbo barai, iliustruoja intelektualinį Bažnyčios gyvenimą ir konfrontaciją su aktualiomis temomis. Ir tai tik vieno vienuolinio ordino ribose. Šis Bažnyčios gyvenimo aspektas dažnai išsprūsta Lietuvoje dėl įvairių priežasčių: pirmiausia dėlto dramatiško smūgio, kurį Bažnyčia Lietuvoje patyrė sovietiniam režimui išvijus, ištrėmus ar nužudžius katalikų intelektualus, o vėliau nuosekliai slopinusio jų veiklą arba žinias apie juos, knygų vertimus. Naujos intelektualų kartos, tuo tarpu, susiformavimui reikia keliolikos ar net dešimčių metų. (rk)