Reakcijos į popiežiaus Benedikto XVI antrąją encikliką „Spe salvi – Išgelbėti viltimi“ (II)

Naujoji popiežiaus Benedikto XVI enciklika apie viltį, „Spe salvi“, jau sulaukė daug pirmą įspūdį perteikiančių komentarų tiek pasaulietinėje spaudoje, tiek tarp katalikų bei kitų krikščioniškų konfesijų. Jei sekuliari spauda daugiausia dėmesio skyrė popiežiaus įžvalgoms apie Apšvietą ir marksizmą bei kritiškai pastabai, kad tikėjimas progresu ir mokslu nepasiteisino kaip žmonijos vilties pamatas, tai katalikai ir kiti krikščionys daugiau dėmesio skyrė tam enciklikos aspektui, kuris yra jai būdingiausias ir svarbiausias: mokymui apie tikėjimą.

Žinomas italų teologas Bruno Forte teigė, jog vilties tema yra neatsiejama nuo meilės. Tik degant didelei vilčiai galima mylėt nepasiduodant nuovargiui. Pasak monsinjoro Bruno, pirmoji popiežiaus enciklika „Deus caritas est“ kalbėjo apie poreikį mylėti, kuris nėra tik individualus, tačiau gali taip pat įgyti kolektyvines formas. Tačiau žodžiai „poreikis mylėti“ taip pat išreiškia ir meilės laukimą, meilės lūkestį arba nerimą dėl meilės ateities. Laukimas bei lūkesčiai ir yra „vilties“ turiniai. Yra akivaizdu, kad viltis neatskiriama nuo meilės.

Pasak teologo, popiežius vėlgi, kaip ir kalbėdamas apie meilę, stengėsi parodyti ne tik individualią, bet taip pat ir kultūrinę ir kolektyvinę vilties dimensiją, „vilties“ sąvokos evoliucija ir turinių kaitą. Galų gale, Šventojo Tėvo tikslas buvo kristalizuoti krikščioniškos vilties supratimą.

Šventojo Sosto dienraščio „l’Osservatore Romano“ redaktorius Giovanni Maria Vian vedamajame straipsnyje rašė, jog popiežiaus enciklika yra atsakymas į konkrečius žmogaus klausimus: kaip gyventi? Kaip pakelti kiekvienos dienos nuovargį ir sunkumus? Šie klausimai yra universalūs.

Kaip į juos atsako krikščionis? Šventasis Tėvas moko – per tikėjimą, kuris nėra nei moralė, nei ideologija, tačiau susitikimas su tuo, kuris pakeičia gyvenimą. Nors šis susitikimas dar nėra išsipildęs iki galo, tačiau išsipildys ateityje – štai čia yra krikščionio viltis, ypatinga tuo, kad ta viltis dėl ateities jau keičia jo šiandieną.

Ekumeninės vienuolinės bendruomenės prioras Enzo Bianchi ypač akcentavo popiežiaus drąsą enciklikoje traktuoti dažnai nutylimą Paskutiniojo Teismo temą.

Taip pat ir teologui Gianni Bozzo bei Vatikano apžvalgininkui Franco Pisano Paskutiniojo Teismo tema pasirodė esanti išskirtiniausia. Kitos temos nėra mažiau reikšmingos, tačiau apie jas yra plačiai diskutuojama. Abu komentatoriai minėjo Šventojo Tėvo pastabą, kad ta išgryninanti Paskutiniojo Teismo „ugnis“, dažnai žmonių vaizduotėje kėlusi niūrius vaizdinius, yra pats Kristus ir būtent tai teikia mums viltį. Paskutinysis Teismas yra vilties vieta.

Kitas iš Vatikano apžvalgininkų Aldo Maria Valli savo skaitytojams panoro pabrėžti tas „vietas“, kuriose galime rasti viltį. Visų pirma, tai malda. Juk, pasak vieno krikščionio kankinio, kai niekas manęs negirdi, Dievas girdi. Antra, tai veikimas, kurį galėtume pavadinti „veiklia viltimi“. Trečia, tai kentėjimas, nuo kurio nebebėgama, tačiau stengiamasi priimti ir subręsti. O ketvirta, tai Paskutinysis Teismas, kuris atitaisys visas neteisybes.

Daug apžvalgininkų išskyrė popiežiaus pastabą, jog socialinė struktūra ar mokslas nėra pajėgūs „išganyti“ žmogaus, padaryti jį pilnai ir galutinai laimingu. Apsiriko tie, kurie sudėjo tokias viltis į progresą. Tą, beje, konstatavo ir visa eilė filosofų: mokslas neatsako į egzistencialistinius žmogaus klausimus. Toks konstatavimas nėra progreso atsisakymas ar jo atnešamų vaisių neigimas, tačiau nuoroda, jog tikroji viltis yra „už“ progreso, už ekonominių prielaidų ir socialinių struktūrų.

Tuo tarpu protestantų teologas Daniele Garrone teigė, jog enciklika gali tapti geru pamatu diskusijoms, mat popiežius joje nevengė egzegetinių pastabų, o taip pat ir polemikos su kai kuriomis protestantiškomis Naujojo Testamento interpretacijomis. Ir, be abejo, taip pat įdomi diskusija apie modernybės ir tikėjimo santykį.

Ilgas komentaras buvo paskelbtas ir Prancūzijos protestantų federacijos interneto svetainėje. Pastorius Gill Daude nuosekliai apžvelgė daugelį enciklikos „Spe salvi“ tematikų, paryškindamas kur protestantai sutiktų, o kur – protestuotų. Komentaro išvadose pastorius pažymi, jog ši katechetinio pobūdžio enciklika turėtų būti įdomi daugeliui krikščioniškų konfesijų: joje kalbama apie kiekvieno krikščionio, ne tik kataliko, esminę tikėjimo dimensija, taip pat pro akis neturėtų prasprūsti popiežiaus pastangos skirti kas modernybėje yra teigiama, o kas – neigiama. Pagrindinė enciklikos žinia taip pat yra universali visiems krikščionims: Susitikimas su Dievu Kristuje perkeičia ir palaiko mūsų gyvenimą. (rk)