Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės apie šv. Chromatijų santrauka.
Tęsdamas katechezę apie Bažnyčios Tėvus ir kitas iškilias pirmųjų krikščionybės amžių
figūras, šį trečiadienį bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems maldininkas popiežius
Benediktas XVI kalbėjo apie ketvirtojo amžiaus šiaurinės Italijos Akvilėjos vyskupą
šventąjį Chromatijų.
Akvilėja buvo svarbus Vakarų Bažnyčios centras, ketvirtojo
amžiaus dokumentuose minimas kartu su Roma ir Milanu. Akvilėjos bendruomenė savo ištikimybe
ir kankinių herojiškumu pagarsėjo jau trečiojo amžiaus vidury ir ketvirtojo pradžioje
kuomet valdant imperatoriams Decijui, Valerianui ir Dioklecianui krikščionys buvo
žiauriai persekiojami. Šiame šiaurinės Italijos mieste, prie Adrijos jūros, 381 metais
buvo taip pat sušauktas sinodas, į kurį susirinkę 35 vyskupai, vadovaujantys bendruomenėms
Galijoje, Italijoje ir Šiaurės Afrikoje, dar kartą svarstė kaip priešintis Arijaus
erezijos plitimui. Šv. Jeronimas, gimęs netoliese esančioje Dalmatijoje ir gerai žinantis
Akvilėjos Bažnyčios uolumą, apie šios bendruomenės narius rašė, jog jie yra „tamquam
chorus beatorum“ – „tarsi palaimintųjų choras“. Jeronimas taip pat asmeniškai pažinojo
ir Akvilėjos vyskupą Chromatijų bei jo šeimą. Viename savo laiškų Jeronimas Chromatijaus
motiną lygina su Evangelijose minima pranaše Ona, jo seseris – su Kristaus palyginimo
išmintingomis mergaitėmis, o brolį Euzebijų su jaunuoju Samueliu.
Chromatijus
gimė Akvilėjoje apie 345 metus. Buvo įšventintas diakonu, vėliau – kunigu, o 388 metais
buvo išrinktas savo gimtojo miesto vyskupu. Vyskupo šventimus jam suteikė garsusis
amžininkas Milano vyskupas Ambraziejus. Tapęs ganytoju, Chromatijus ėmėsi uolios sielovadinės
veiklos visoje savo didžioje vyskupijoje, kuriai priklausė dalis šiaurinės Italijos,
dabartinė Bavarija, Šveicarija, Austrija, Slovėnija ir dalis Vengrijos. Chromatijaus
valdymo laikais šią klestinčią Bažnyčia ištiko ir skaudžios negandos – gotų ir hunų
įsiveržimas į Imperijos žemes. Barbarai plėšė turtus, žudė žmonės, sunaikino taip
vyskupo biblioteką, kurioje buvo saugomi pirmųjų krikščionybės amžių raštijos lobiai.
Buvo sunaikinti taip pat ir paties vyskupo Chromatijaus raštai. Ir tik vėliau, kruopščių
studijų dėka pasisekė atkurti dalį jo palikimo, nustačius, jog kai kurių šventiesiems
Ambraziejui, Jeronimui ar Augustinui priskiriamų tekstų autorius buvo Chromatijus.
Šv.
Chromatijaus raštuose vyrauja Švenčiausiosios Trejybės slėpinio, Šventosios Dvasios
ir Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimties temos. Rašydamas apie Kristaus
dievišką ir žmogišką prigimtį, Chromatijus neišvengiamai susiduria ir su šiek tiek
vėliau visuotiniu mastu nagrinėta Marijos vaidmens ir statuso tema. Chromatijaus raštų
kalba lengva, skirta visų pirma tikinčiųjų bendruomenei. Nors pats puikiai mokėjo
oficialią lotynų kalbą, į savo tekstus Chromatijus įtraukdavo ir liaudiškus išsireiškimus
bei terminus.
Baigdamas katechezę, Popiežius linkėjo, kad šito uolaus ganytojo
ir Bažnyčios mokytojo pavyzdys, būtų paskata ir padrąsinimas dabartiniams krikščionims.
Tai ypač aktualu šiomis dienomis, kai gyvename ypatingą maldos metą - Adventą. (jm)