Popiežiaus Benedikto XVI kalba sekmadienio vidudienio maldos proga

Pirmuoju Advento sekmadieniu prasideda naujieji liturginiai metai: Dievo tauta vėl leidžiasi kelionėn, kad galėtų išgyventi Kristaus slėpinį istorijoje. Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius (Žyd 13,8). Tačiau istorija kinta ir prašosi būti nuolat evangelizuojama. Ją reikia atnaujinti iš vidaus ir vienintelė tikra naujiena yra Kristus: tai Jis pilnutinis jos išsipildymas, šviesi žmogaus ir pasaulio ateitis. Prisikėlęs iš numirusių Jėzus yra Viešpats, kuriam Dievas atiduos visus priešus, įskaitant pačią mirtį (1 Kor 15, 25-28). Todėl Adventas yra tinkamas metas sužadinti širdis laukimo to, „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“ (Apr 1,8). Dievo Sūnus jau atėjo į Betliejų prieš du tūkstančius metų, jis ateiną kiekvieną akimirką į žmonių širdis ir jį priimti norinčias bendruomenes, jis vėl ateis laikų pabaigoje, „gyviesiems ir mirusiems teisti“. Todėl tikintysis nuolat budi, skatinamas gilios vilties sutikti Viešpatį taip, kaip Psalmistas sako: „nekantriai laukiu Viešpaties pagalbos ir jo žodžiu pasitikiu. Laukiu Viešpaties nekantriau, negu sargybiniai laukia aušros“ (Ps 129, 5-6).

Todėl, šis sekmadienis yra labai tinkamas visai Bažnyčiai ir geros valios žmonėms simboliškai įteikti antrąją encikliką apie krikščionišką viltį. Enciklika yra pavadinta „Spe salvi“, nes prasideda apaštalo šv. Pauliaus išsireiškimu „Spe salvi facti sumus“ – „Mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8,24). Šioje, kaip ir kitose naujojo Testamento vietose žodis „viltis“ yra glaudžiai susijęs su žodžiu „tikėjimas“. Tai yra malonė, kuri pakeičia gyvenimą visų, kas ją priima, kaip tai įrodo daugelio šventųjų patirtis. Bet kuo pagrįsta ši viltis, mums tokia didelė ir patikima, jog įgalina teigti, kad joje yra išganymas? Ji iš esmės pagrįsta Dievo pažinimu, atradimu, kad jo širdis yra gero ir gailestingo Tėvo. Jėzus per mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą mums apreiškė jo veidą, veidą Dievo, kuris meilėje yra toks didingas, kad mums perdavė žinią nepalaužiamos vilties, kurios net mirtis negali pakirsti, nes tų, kurie save paveda šiam Tėvui gyvenimams atsiveria palaimintos amžinybės galimybė.

Modernaus mokslo plėtra vis labiau nustūmė tikėjimą ir viltį į privataus ir asmeninio gyvenimo sferą taip, kad šiandien labai aiškiai, o kartais net dramatiškai, matosi, kaip nūdienos žmogui ir pasauliui reikia Dievo, - tikrojo Dievo! – nes kitu atveju lieka be vilties. Mokslas labai daug prisideda kuriant žmonijos gerovę, bet jis negali jos išganyti. Žmogų išgano meilė, kuri asmeninį ir visuomeninį gyvenimą daro geru ir gražiu. Todėl didžiąją viltį, pilnutinę ir galutinę viltį, užtikrina Dievas, kuris Jėzuje mus aplankė ir padovanojo gyvenimą, ir kuris jame sugrįš laikų pabaigoje. Mūsų viltis yra Kristus, tai jo laukiame! Bažnyčia Sužadėtinio pasitikti eina su jo su Motina, Marija. Ji tai daro artimo meilės darbais, nes viltis, kaip ir tikėjimas, yra matomi meilės darbuose.

Gražaus Advento visiems!

*

Šiais žodžiais popiežius Benediktas XVI kreipėsi sekmadienio vidudienį į Viešpaties Angelo maldos dalyvius. Kaip įprasta savaitiniuose vidudienio maldos susitikimuose, Šv. Tėvas po trumpos įžanginės kalbos sukalbėjo pačią Vidudienio maldą, o paskui kitomis kalbomis sveikino Romoje besilankančius piligrimus. (sk)