Pirmieji pirmojo Advento sekmadienio Mišparai Šv. Petro bazilikoje. Jų metu popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie savo naująją encikliką

Popiežius Benediktas XVI šeštadienio vakarą Šv. Petro bazilikoje vadovavo pirmiesiems pirmojo Advento sekmadienio Mišparams. Jų metu pasakytoje homilijoje Šv. Tėvas kalbėjo apie savo naująją encikliką „Spe salvi“. Krikščioniškos vilties temai skirtą antrąją savo pontifikato encikliką popiežius pasirašė ir paskelbė penktadienį, lapkričio 30-ąją, apaštalo šv. Andriejaus liturginės šventės dieną.

Adventas, – sakė popiežius Mišparų dalyviams, - yra išskirtinai vilties metas. Kasmet vis iš naujo atbunda krikščionių širdyse dvasios sužadintas laukimo metas – kol ruošiasi švęsti didingą Kristaus Išganytojo gimimo šventę, krikščionys vėl atgaivina laukimą jo šlovingo sugrįžimo laikų pabaigoje.

Šv. Tėvas mišparų dalyviams kalbėjo, jog jį džiugina tai, kad gali savo antrąją encikliką įteikti simboliškai visai Bažnyčiai pirmąjį Advento sekmadienį, kad rengdamiesi Šventoms Kalėdoms tikinčiųjų bendruomenės ir pavieniai tikintieji galėtų ją perskaityti, įsimąstyti į jos turinį, idant iš naujo atrastų krikščioniškos vilties grožį ir gilumą.

Krikščioniška viltis, - sakė popiežius, - yra neatskiriamai susieta su Dievo veido pažinimu, su tuo veidu, kurį įsikūnijimu, žemiškuoju gyvenimu ir mokymu, o ypač savo mirtimi ir prisikėlimu mums apreiškė Kristus, viengimis Dievo Sūnus. Tikroji viltis yra pagrįsta tikėjimo į Dievą Meilę, gailestingąjį Tėvą, kuris taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3,16), idant žmonės ir visa kūrinija turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų (Jn 10,10). Todėl Advento metas labai tinkamas iš naujo atrasti ne miglotą ir apgaulingą viltį, o tikrą ir patikimą, sutvirtintą Kristuje, Žmogumi tapusiame Dieve, mūsų išganymo uoloje.

Žmogus yra vienintelis kūrinys, laisvai galintis ištarti „taip“ arba „ne“ amžinybei, tai yra Dievui. Žmogus gali savyje užgesinti viltį pašalindamas Dievą iš savo gyvenimo. Kaip tai gali būti? Kaip gi gali būti, kad kūrinys, sukurtas Dievui, intymiai atsigręžęs į Jį, į patį artimiausią Amžinybei, galėtų atsisakyti tokių turtų? Tačiau Dievas pažįsta žmogaus širdį. Jis žino, kad kas jį atmeta, nepažino jo tikrojo veido. Todėl jis nepaliaujamai beldžiasi į mūsų duris kaip globos ieškantis nuolankus piligrimas. Štai kodėl Viešpats suteikia žmonijai naują laiką, idant visi galėtų jį pažinti! O tai ir yra prasidedančių naujųjų liturginių metų prasmė: tai Dievo dovana, Dievo, kuris trokšta iš naujo apsireikšti Kristaus slėpinyje. (sk)