Surengtas pirmasis tarptautinis susitikimas dėl pastovios gyvenimo vietos neturinčių asmenų sielovados

Lapkričio 26-27 dienomis Romoje, Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos iniciatyva buvo surengtas tarptautinis susitikimas, kurio dėmesio centre buvo asmenų be nuolatinės gyvenimo vietos sielovada.

Susitikime dalyvauja apie penkias dešimtis dalyvių iš 29 valstybių. Jie visi darbuojasi vadinamojoje „gatvės sielovadoje“, į kurios sferą patenka ne tik namų neturintys asmenys, bet taip pat į prostituciją įtrauktos moterys, gatvės vaikai.

Vatikano Radijui komentuodamas dabar vykstančio susitikimo tikslus, arkivyskupas Agostino Marchetto, Migrantų ir keliaujančiųjų sielovados tarybos sekretorius, sakė, jog susitikimo dalyviai dalinasi patirtimi, sėkmėmis ir nesėkmėmis, sukurtomis programomis ir metodologijomis. Ne mažiau svarbu, kad dalyvaujantys susitikime pajustų, jog jie nėra vieniši, jog yra remiami ir skatinami.

Susitikimo tarptautinis pobūdis turėtų padėti suvokti asmenų be pastovios gyvenamosios vietos problemas kaip globalinį reiškinį, stebimą ne tik neturtingose, bet taip pat ir išsivysčiusiose šalyse. Antai, JAV į šią kategoriją patenka net trys su puse milijono žmonių.

Taip pat reikia tikėtis, kad diskusijų metu bus pateikta naujų idėjų bei pasiūlymų, kurie vėliau bus išvystyti į veiksmų strategijas.

Svarbūs yra ir instituciniai bei organizaciniai klausimai: kaip bendradarbiauti su valstybe ir jos institucijomis, kokiais principais organizuoti savanorių darbą, kokios pagalbos prašyti iš vietinės vyskupų konferencijos ar Šventojo Sosto dikasterijų.

Arkivyskupas pažymėjo, kad lengva namų neturinčius žmones nusakyti dažnai neigiamą krūvį turinčiais stereotipais: „bomžas“, „valkata“. Tačiau sielovados kontekste, tai žmonės, kurie yra neturtingi, kurie gyvena didžiuliame skurde – dažnai ne tik materialiniame, bet ir dvasiniame. Antra vertus, ne visi namų neturintys žmonės yra vienodi. Kai kurie tokiame skurde atsidūrė dėl nelaimės arba nesėkmės, kitiems tai yra pasirinkimo reikalas, tam tikro ekscentriškumo ar atsisakymo priimti kokias nors visuomenės taisykles išraiška, dar kiti gatvėje atsidūrė dėl psichinių sutrikimų ar ligos, neretai dėl alkoholizmo ir narkomanijos. Namų neturintys žmonės nėra monolitiška grupė. Akivaizdu, kad esant tokiam motyvų ir priežasčių skirtingumui, taip pat ir sielovada turi būti skirtinga.

Kodėl Bažnyčia rūpinasi šiais asmenimis? Nes, pasak arkivyskupo Marchetto, tai patenka į tą misiją, kuri jai yra patikėta Kristaus. Jėzus savo mokinius mokė vargšuose atpažinti jį patį, o taip pat atsiliepti į jų reikmes: pakelti parkritusi, aprengti nuogą, pamaitinti išalkusį. Tokia turi būti ir namų neturinčių asmenų sielovada – visų pirma reikia jiems suteikti maisto, o paskui – padėti pakeisti savo būklę ir būseną. (rk)