"Kamienines" ląsteles galima gauti ir iš odos – baigiasi kontraversija dėl žmogaus embrionų?

Šiomis dienomis dvi mokslininkų komandos, amerikiečių (vadovaujamos James A. Thomson) ir japonų (vadovaujamos Shinya Yamanaka), moksliniuose žurnaluose („Science“ ir „Cell“) paskelbė ataskaitas apie „kamieninių“ ląstelių gavimą iš žmogaus odos ląstelių. Į odos ląsteles buvo išvirkšti keturi genai. Ši operacija, galima sakyti, „perprogramavo“ odos ląsteles, suteikiant joms tas pačias savybes, kokiomis pasižymi embrioninės kamieninės ląstelės – t.y., sugebėjimą išsivystyti į bet kokio tipo žmogaus kūno ląstelę. Kol kas yra žinomi 220 žmogaus kūno ląstelių tipai. Sugebėjimas „valdyti“ šį vystymąsi atvertų iki šiol neregėtas medicinos mokslo galimybes, vaizdžiai tariant, būtų galima sukurti naujus žmogaus kūno organus. Regeneracinė medicina taptų realybe.

Mokslininkai pažymėjo, kad kamieninio tipo ląstelių gavimas iš žmogaus odos gali išspręsti imuninio pasipriešinimo ir priėmimo problemą, mat tokių kamieninių ląstelių šaltinis būtų pats pacientas.

Tuo pačiu pagaliau gali būti išspręsta ir etinė dilema dėl žmogaus embrionų naudojimo kamieninių ląstelių gavimui, sunaikinant pačius embrionus.

Tie, kurie mano, jog embrionas yra „žmogiška būtybė“, tikro žmogaus „pradžia“, kažkas daugiau už kelių ląstelių „gumulą“ ir todėl gerbtina bei saugotina, išreiškia įsitikinimą, kad tyrimai su žmogaus embrionais, dažniausiai pasibaigiantys jų sunaikinimu, yra neetiški. Katalikų Bažnyčia, bet ne tik ji, taip pat yra užėmusi šią poziciją.

Kiti, atstovaujantys priešingai stovyklai, įvedė skyrimą tarp „terapeutinio“ ir „reprodukcinio“ tyrimų pobūdžio. Esą bandymai su embrionais yra neetiški, jei jų tikslas yra „pagaminti“ žmogų, tačiau jei tie bandymai skirti gydymui, tada tyrimai yra etiškai pateisinami. Čia reikia pabrėžti, kad iš technologinės pusės nėra jokio skirtumo tarp „terapeutinio“ ir „reprodukcinio“ tyrimų. Juos skiria tik tikslas, tik vardas. Dabartiniai japonų ir amerikiečių mokslininkų paskelbti darbai atveria galimybes gauti kamieninio tipo ląsteles nenaudojant embriono.

Debatai dėl žmogaus embrionų neapsiribojo moksline ir etine plotmėmis, tačiau buvo įvilkti į ideologinį apvalkalą.

Ne kartą buvo kalbėta apie tai, kaip Bažnyčia kišasi į mokslinių tyrimų laisvę, jos kvietimas atsižvelgti į etinį tyrimų aspektą pavadintas ignoruotinu „religiniu fundamentalizmu“, primenami praeities vaiduokliai, tarsi jie savaime įrodytų, kad Bažnyčios pozicija klaidinga ir dabar.

Deja, kartais mokslo laisvės gynėjai nevengė griebtis 18-19 amžių antiklerikalinių judėjimų sukurtų mitų, lozungų bei vaizdinių, kurių dabartinis istorijos mokslas jau yra atsisakęs. Tačiau, matyt, praeis dar ne vieneri metai, kol šiuolaikinės istoriografijos išvados pasieks plačiąją visuomenę ir didžiosios spaudos puslapius.

Neretai buvo nutylima apie mokslo pasaulyje žinomų žmonių išreikštus nuogąstavimus, kurie sutapo su Bažnyčios nuogąstavimais – kad tyrimai pasibaigiantys žmogaus embrionų naikinimu netarnauja mokslui, suprantamam ne tik kaip techniniam ir visiškai nuo etikos atskirtam žinojimui, bet kaip sferai, kuri integruojasi į žmogaus ir civilizacijos gyvenimo visumą. Dar gerai atsimenama, kokį šoką patyrė XX amžiaus pradžios optimizmas, tikėjimas mokslu bei progresu po dviejų kraupių pasaulinių konfliktų, kuriuose mokslas, atskirtas nuo etikos, tarnavo galios, nacionaliniams, ir ekonominiams interesams.

Dar vienas kartas nuo karto pasitaikęs iškraipymas – garsus reklamavimas tų rezultatų, kurie gauti tiriant ir panaudojant iš žmogaus embrionų gautas kamienines ląsteles, tačiau gerokai kuklesnis dėmesys kamieninių ląstelių tyrimams ir gavimui iš kaulų čiulpų ar placentos bei placentinio kraujo po vaiko gimimo. Toks faktų filtravimas arba skirtingas akcentavimas leido kai kam teigti, kad žmogaus embrionų ląstelių tyrimai, tad ir embrionų sunaikinimas, esanti vienintelė alternatyva, kurios blokavimas moraliniais „skrupulais“ esąs mokslo laisvės ir progreso stabdymas.

Sekuliari spauda diskretiškai nutylėjo daugelį progų, kai įvairūs katalikų Bažnyčios institucijų vadovai ir pareigūnai, keletą kartų ir popiežius Benediktas XVI, išreiškė savo paramą, pritarimą ir palaikymą kamieninių ląstelių tyrimams, jei tik kamieninės ląstelės paimamos nesunaikinant embrionų ir niekam nepakenkiant – iš placentos, iš kaulų čiulpų.

Patys kamieninių embrioninių ląstelių tyrimų pionieriai, priešingai nei kai kurie radikalūs „mokslo laisvės“ šalininkai neneigė šių tyrimų etinio aspekto. JAV dienraščio „New York Times“ lapkričio 22 dienos straipsnyje „Žmogus, prisidėjęs prie kamieninių ląstelių karo, gali jį užbaigti“ primenama, kad odos ląstelių pavertimo „kamieninėmis“ technologiją sukūrusios JAV mokslininkų komandos vadovas James A. Thomson buvo vienas iš pirmų dviejų mokslininkų, kurie pirmą kartą 1998 metais paėmė kamienines ląsteles iš žmogaus embriono, tuo pat metu pastarąjį sunaikindami. Straipsnyje cituojami Thomson žodžiai: „jei žmogaus embrioninių ląstelių tyrimai jums nesukelia nors šiek tiek nepatogumų, reiškia jūs nepakankamai apie tai galvojot. Aš mąsčiau ilgai ir sunkiai (...)“.

Tuo tarpu britų dienraštis „Daily Telegraph“ lapkričio 17 dienos laidoje išspausdino Ian Wilmut, kuris 1997-iais išgarsėjo kaip pirmojo klonuoto žinduolio – avies Dolly – „tėvas“, pareiškimą, jog jis palieka savo žmogaus embrioninių ląstelių klonavimo tyrimus naujosios technologijos naudai. Anot mokslininko, naujoji technologija yra „socialiai priimtinesnė“ ir turi daugiau ateities.

Bažnyčios pritarimas kamieninių ląstelių tyrimams buvo pakartotas dar kartą monsinjoro Elio Sgreccia, Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininko lūpomis. Mons. Sgreccia pasveikino dabartinius japonų ir amerikiečių mokslininkų paskelbtus rezultatus, pabrėžęs, kad juose mokslinis aspektas ir pagarba žmogaus orumui visiškai nekonfliktuoja. (rk)