Šventasis Sostas: ilgalaikė humanitarinė pagalba – iššūkis tarptautinei bendruomenei

Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) 62-osios generalinės asamblėjos debatuose svarstyta kaip sustiprinti tarptautinės bendruomenės pagalbą humanitarinės krizės ar gamtinės katastrofos atvejais.

Arkivyskupas Celestino Migliore, nuolatinis Šventojo Sosto atstovas Jungtinėse Tautose ir Šventojo Sosto delegacijos vadovas, taip pat pareiškė keletą pastabų šiais klausimais.

Visų pirma jis paminėjo baisų Bangladešą nusiaubusį ir tūkstančius gyvybių, nekalbant apie materialinius nuostolius, nusinešusį cikloną bei padėkojo tiems, kurie suteikė skubią pagalbą.

Dabartinė Bangladešo situacija iliustruoja tiek gamtos nulemtų, tiek pačių žmonių išprovokuotų katastrofų naikinančias pasekmes. Vyrai ir moterys, dirbantys tarptautinėse, nacionalinėse ar lokalinėse humanitarinėse organizacijose, neretai sukurtų religiniu pagrindu, rizikuoja savo gyvybe ir ateitimi padėdami katastrofų aukoms. Pasak arkivyskupo Migliore, dėl humanitarinių darbuotojų saugumo ir dėl tų, kuriems jie padeda mes turime stengtis sukurti tikrai veiksmingą, koordinuotą ir žmogišką pagalbos sistemą.

Praėjusiais metais prie ir taip didelio gamtinių katastrofų skaičiaus prisidėjo daug žmogaus sukurtų ir labai brangiai kainuojančių nelaimių. Kariniai konfliktai daugelyje regionų išdraskė visuomenes, nusinešė gyvybes, sugriovė ekonomikas ir sudaužė pastangas atkurti taiką. Karo pasekmės iš tiesų baisios. Turime kviesti visas jame dalyvaujančias puses laikytis tarptautinių humanitarinių įstatymų normų: apsaugoti humanitarinius darbuotojus, netrukdyti jiems pasiekti pagalbos stokojančių žmonių ir netrukdyti žmonėms saugiai susisiekti su humanitarinėmis organizacijomis ir gauti jų paramą.

Šiuo metu JT valstybės narės, pastebėjo Šventojo Sosto atstovas, vis labiau domisi kaip iš anksto užkirsti nelaimėms kelią arba neutralizuoti jų pasekmes, pasiruošiant jas pasitikti. Tokia politika ypač reikšminga nacionaliniu ir lokaliniu lygiais, juo labiau, kad lokalinės organizacijos dažnai geriausiai būna informuotos apie tikrąją situaciją. Didindamos lokalinių humanitarinių veikėjų sugebėjimą atsiliepti į nelaimę, šalys gali ženkliai sumažinti nelaimės pasekmes ir ilgalaikių priemonių kainą. Todėl tiek pilietinės, tiek religiniu pagrindu susikūrusios humanitarinės organizacijos turi būti pilnai panaudojamos, remiamos ir, esant reikalui, saugomos.

Jungtinės Tautos, savo ruožtu, stengiasi labiau koordinuoti tarptautinės bendruomenės pagalbą humanitarinės nelaimės atveju. Kad ši koordinacija būtų veiksminga, pilnas valstybių bendradarbiavimas, ypač tų, kurios tiesiogiai suinteresuotos, yra būtinas, kaip ir tarptautinės teisės laikymasis bei atsakomybės ginti ir saugoti savo tautą prisiėmimas.

Humanitarinių organizacijų koordinacija turi atsižvelgti ir gerbti jų įvairovę, veikimo principų ir tikslų skirtingumą.

Dar vienas iššūkis tarptautinei bendruomenei yra ilgalaikė parama. Dažnai po tiesioginių nelaimių vaizdų transliavimo kyla tarptautinio solidarumo ir geros valios bangos, tačiau po to pagalbai skiriami resursai greitai sumažėja ar visai dingsta. Kartais tai labai žalinga ir gali, pavyzdžiui, vėl sudaryti sąlygas naujam prievartos protrūkiui. Ilgalaikė parama yra būtina tada, kai gamtos ar pačių žmonių nulemtos katastrofos visiškai sunaikina lokalinių bendruomenių ekonominę bazę, kurios atkūrimui reikia daug laiko. (rk)