Paskelbtos būsimosios, Dievo Žodžiui skirtos, Vyskupų Sinodo asamblėjos gairės. Kardinolo
Martini komentaras.
Paskelbtas ateinančiais metais Vatikane vyksiančios dvyliktosios eilinės Vyskupų Sinodo
asamblėjos gairių dokumentas, vadinamas lotynišku techniniu terminu „Lineamenta“.
Kaip žinoma, 2008 metų spalio mėnesį vyks Sinodo susirinkimas, skirtas Dievo Žodžiui
Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Dabar paskelbtas gairių dokumentas žymi pirmosios
pasirengimų stadijos pabaigą. Iki asamblėjos likus maždaug metams, pagal gairių dokumentą
bus rengiamas pačios asamblėjos darbo dokumentas, pagal lotynišką Sinodo darbo nomenklatūrą
vadinamas „Instrumentum Laboris“.
Gairių dokumentas iš karto paskelbtas keletu
pasaulio kalbų, taip pat ir kinų bei arabų kalbomis, kad viso pasaulio vyskupai galėtų
gerai su juo susipažinti. Dokumento tekstas įvairiomis kalbomis skelbiamas oficialioje
Vatikano interneto svetainėje.
Kaip sakė Vatikano radijui gairių dokumento
paskelbimo proga pakalbintas Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius arkivyskupas Nikola
Eterovič, visiškai natūralu, kad po Eucharistijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos,
vykusios 2005 metais, dabar rengiamasi Sinodo asamblėjai, kuri bus skirta Dievo Žodžiui.
Juk tikinčiųjų bendruomenės gyvenimas vyksta prie dviejų stalų – prie Eucharistijos
stalo ir prie Dievo Žodžio stalo – kurie Mišių metu tampa vienu Viešpaties altoriumi. Apie
būsimą vyskupų Sinodo asamblėją interviu Vatikano radijui davė taip pat garsus biblistas,
buvęs Milano arkivyskupas kardinolas Carlo Maria Martini, šiuo metu gyvenantis ir
dirbantis Jeruzalės Popiežiškajame Biblijos institute.
Kardinolas Martini visų
pirma kalbėjo apie popiežiaus Benedikto XVI mokyme, taip pat ir visai neseniai – šv.
Jeronimui skirtose pastarųjų savaičių bendrųjų audiencijų katechezėse akcentuojamą
„Lectio divina“ svarbą, Šventojo Rašto ir maldos tarpusavio sąsajas. Toks požiūris
į Šventąjį Raštą, kaip į maldos šaltinį, turėtų būti vis labiau akcentuojamas tiek
individualiame tikinčio žmogaus, tiek ir bendruomenės gyvenime,- kalbėjo kardinolas
Martini.
Prieš kelias dienas paskelbtos būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos
gairės taip pat kalba apie pavojus, kurie slypi reduktyvistiniame, ideologiniame arba
kitaip tariant – siaurai žmogiškame, nuo maldos atskirtame, Šventojo Rašto interpretavime.
Pasak kardinolo Martini, tokie pavojai, būdingi visų pirma ką tik pasibaigusio šimtmečio
egzegezei, buvo labai aiškiai apibrėžti 1993 metais paskelbtame Biblinės komisijos
dokumente. Jame kalbama apie vadinamąsias „kontekstines“ Šventojo Rašto egzegezes.
Vienas tokių požiūrių, tarkim, įžvelgia tik žmogaus išsivadavimo problematiką ir nekreipia
dėmesio į visos Biblijos problematikos turtingumą. Panašiai ir feministinė egzegezė
mato vien tai kas jai naudinga ir dėl to savaime tampa šališka ir tendencinga egzegeze.
Dar labiau pavojingas fundamentalistinis požiūris, atmetantis biblinio Apreiškimo
istorinį kontekstą ir tuo pačiu prieštaraujantis tiesai apie Įsikūnijimą. Dėl to,
labai svarbu atsiminti Bažnyčios Magisteriumo vaidmenį, apie kurį labai išsamiai kalba
Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Dei Verbum“. Joje pasakyta, jog autentiško Biblijos
interpretavimo uždavinys yra skirtas Bažnyčios magisteriumui. Tačiau magisteriumas
suprantamas kaip tarnavimas Dievo Žodžiui, o ne kaip kažkoks už patį Dievo žodį svarbesnis
autoritetas. Bažnyčia moko to, ką pati yra gavusi.
Popiežius Benediktas XVI
pabrėžia, jog istorinė – kritinė Biblijos egzegezė turi būti vykdoma gyvo Bažnyčios
tikėjimo kontekste. Iš čia ir jau minėto „Lectio divina“ svarba. Reikia gyvo santykio
su iš Šventojo Rašto puslapių mums kalbančiu Dievu. Mūsų santykis su Šventuoju Raštu
Turi būti ne akademinis ar abstraktus, bet asmeniškas. Taip pat ir visa Bažnyčios
sielovadinė misija turi būti ne abstrakti, ne rafinuotai intelektuali, bet gyvai susieta
su tuo ką sako Šventajame Rašte mums kalbantis Viešpats. (jm)