Trečiadienio bendroji audiencija

Pasiekia skaudžios žinios dėl humanitarinės situacijos Somalyje, ypatingai Mogadiše, vis labiau kamuojamo socialinio nestabilumo bei skurdo. Su nerimu seku įvykius ir raginu visus vietinius bei tarptautiniame lygmenyje dirbančius politikus rasti taikius sprendimus bei pagelbėti brangiai tautai. Taip pat drąsinu visus, kurie, nežiūrint nesaugumo ir sunkumų, liko tame regione padėti bei palengvinti gyventojų dalią, - trečiadienio audiencijoje kreipėsi popiežius Benediktas XVI į Šv. Petro aikštę susirinkusius maldininkus.

Tuo tarpu katechezės metu Popiežius tikintiesiems pristatė visų mažai pažįstamą IV amžiuje graikų minties dar neįtakotų krikščionių semitų bendruomenių klestėjimą Šventojoje Žemėje, Libane ir Mesopotamijoje. Šios bendruomenės turėjo išskirtinį asketinį-monastinį bruožą, tačiau neįtakotą egiptietiško vienuoliško gyvenimo. Taigi, ketvirtojo amžiaus sirų bendruomenės atstovauja semitiškam pasauliui, iš kurio kilo Biblija. Šių bendruomenių krikščioniškos teologijos išraiška dar neįtakota įvairių kultūrų ir turi savo savitą formą. Šiose Bažnyčiose įvairios atsiskyrėliško ar vienuoliško gyvenimo formos yra asketizmo išraiška ir turi labai didelę įtaka formuojant teologiją bei dvasingumą. Visa tai atsispindi siro Afraato (Aphrahat) asmenyje arba kitaip vadinamo „Išmintinguoju“.

Afraatas gimė dabartinio Irako teritorijoje ir gyveno IV amžiaus pradžioje. Išliko jo 23 užrašytos kalbos, žinomos kaip „Išdėstymai“ arba „Įrodymai“, kuriuose paliečiamos įvairios temos: krikščioniškas gyvenimas, tikėjimas, meilė, pasninkas, malda, asketinis gyvenimas, santykiai tarp judaizmo ir krikščionybės. Iš vieno jo veikalo mes galime sužinoti apie Sirijos Bažnyčios asketinį-monastinį gyvenimą.

Afraatas gyveno krikščionių bendruomenėje, kuri siekė išlikti ištikima krikščioniškai-judėjiškai tradicijai. Neveltui pats Afraatas save laiko Šventojo Rašto, Senojo ir Naujojo Testamento, mokiniu. Afraatas Kristų palygina su gydytoju, nuodėmę su žaizda, o atgailą su vaistais. Kristus, anot Afraato, yra maldos mokytojas, o krikščionis meldžiasi sekdamas Jėzaus mokymu, nes Išganytojas mums nori atskleisti Dievą, kuris pažįsta mūsų troškimus bei širdies mintis. Viena iš Kristaus mokiniui tinkančių dorybių yra nuolankumas, nes nuolankaus krikščionio širdis kyla iki dangiškų aukštumų, iki Viešpaties. Nuolankiuosius Afraatas apibūdina kaip paprastus, kantrius, mylimus, teisingus, gėrio žinovus, išmintingus, ramius, taikius, gailestingus, pasiruošusius atsiversti, geradarius, gilius, gražius ir malonius žmones. Taip pat ir žmogų bei žmogaus kūną Afraatas vertina pozityviai. Anot „Išmintingojo“, žmogaus kūnas yra pašauktas grožiui, džiaugsmui ir šviesai. Krikščioniškas gyvenimas Afraato pristatomas iš asketinės ir dvasinės perspektyvos, kur tikėjimas yra pagrindas, kuris žmogų paverčia paties Kristaus šventykla. Taigi, tikėjimas įgalina daryti nuoširdžius artimo meilės darbus, kurie pasireiškia meile Dievui ir artimui.

Ir galiausiai pasninką Afraatas suvokia labai plačiai. Jis kalba apie maisto pasninką kaip praktiką, kuri yra būtina norint mylėti artimą ir būti skaisčiu, pasninką - kaip jausmų ir malonumų apmarinimą siekiant šventumo, pasninką – kaip susivaldymą nuo tuščių žodžių, pasninką – kaip pykčio suvaldymą, pasninką – kaip turto atsisakymą, pasninką – kaip miego aukojimą vardan budėjimo maldoje. Afraatas kviečia, kad malda taptų krikščionišku gyvenimu, įgyvendintų gyvenimu, tikėjimo persmelktu gyvenimu, atviru Dievui bei artimo meilei. (kl)