Prancūzijos vyskupai išsirinko naują vadovą

Ketvirtadienį, lapkričio 8 dieną, baigėsi Prancūzijos vyskupų rudeninė sesija, kuri, be kitų dalykų, buvo reikšminga dar ir tuo, kad išsirinkta nauja Bažnyčios Prancūzijoje vadovybė.

Vienos iš didžiausių vyskupų konferencijų Europoje vadovu tapo Paryžiaus arkivyskupas André Vingt-Trois, pakeitęs dvi kadencijas Prancūzijos vyskupų konferencijai vadovavusį kardinolą Jean-Pierre Ricard, Bordeaux arkivyskupą.

Buvo išrinkti du jam padėsiantys vicepirmininkai: Chambery arkivyskupas Laurent Ulrich ir Clermont arkivyskupas Hippolyte Simon.

Pasikeitė taip pat visas nuolatinės Prancūzijos vyskupų konferencijos tarybos narių sąstatas, išrinktas vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, paskirti nauji vyskupų konferencijai pavaldžių institucijų vadovai.

Buvo sukurtos dvi darbo grupės, kurios tirs ir pateiks ataskaitas bei pasiūlymus dviem tematikomis, kurios vyskupams pasirodė svarbios: „Religinis abejingumas ir katalikų Bažnyčios regimumas“ bei „bažnyčių pastatų naudojimas ir likimas“.

Grįžtant prie arkivyskupo Vingt-Trois asmens, reikia priminti, kad jau yra oficialiai paskelbta, jog per ateinančią konsistoriją, kuri vyks šio lapkričio gale, jam bus suteiktas kardinolo titulas. Nuo 2005 metų Paryžiaus arkivyskupo pareigas einantis Vingt-Trois taip pat yra Popiežiškosios šeimos tarybos ir Vyskupų kongregacijos narys.

Jei kardinolui Ricard teko uždavinys atidaryti Prancūzijos vyskupų rudens sesijos darbus, tai juos ketvirtadienį jau uždarė naujasis Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas.

Savo uždarymo kalboje arkivyskupas Ving-Trois sakė, jog sesijos pabaigą lydi tiek pasitenkinimo, tiek nusivylimo jausmai. Pasitenkinimo dėl vaisingų mainų ir nusivylimo, suprantant kiek dar mažai išspręsta ir padaryta.

Arkivyskupas Ving-Trois pateikė dvi gaires, kurias jis regi esant esminėmis: pirma, tai kunigų tarnystės reformavimas, atlaisvinant juos nuo kai kurių dabar vykdomų funkcijų tam, kad galėtų daugiau atsidėti katechezei, formacijai ir sakramentiniam gyvenimui.

Kita gairė, tai misionieriškos ir evangelizacinės Bažnyčios, visų tikinčiųjų misijos supratimo skatinimas. Būti krikščioniu – nereiškia sukurti uždaro krikščionių geto. Tikėjimo liudijimas nėra iš aukščiau primestas uždavinys, tačiau iš paties gyvenimo tikėjimu išplaukiantis poreikis, išsakant ką reiškia tikėti, paliudijant gyvenimo su Kristumi džiaugsmą. Kodėl turime gėdytis ir slėpti nuo kitų šį džiaugsmą?

Galiausiai arkivyskupas priminė, jog Bažnyčios misija buvo ir išlieka sąžinių budinimas, o progų tam netrūksta. Ir dar daugiau: kalbama jau nebe apie vieno ar kito konkretaus klausimo supratimą bei išsiaiškinimą, tačiau apie patį mentalitetą. (rk)