Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Jeronimą santrauka
Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu, tęsdamas pirmųjų amžių Bažnyčios
tėvams, mokytojams ir iškilioms asmenybėms skirtą katechezių ciklą, popiežius Benediktas
XVI kalbėjo apie ketvirtajame amžiuje gyvenusį asketą ir Šventojo Rašto vertėją šv.
Jeronimą.
Jeronimas gimė Dalmatijoje apie 347 metus. Namuose gavęs gerą išsilavinimą,
tobulintis buvo pasiųstas į Romą. 366 metais priėmė krikštą. Krikščioniško tobulumo
siekė asketų bendruomenėse Italijoje, ir vėliau dabartinėje Sirijoje. Studijavo graikų
ir hebrajų kalbas. 382 metais parvyko į Romą ir buvo pakviestas dirbti popiežiaus
Damazo sekretoriumi ir patarėju. Būtent šis popiežius paskatino Jeronimą imtis Šventojo
Rašo vertimo. Po Damazo mirties 385 metais, Jeronimas išvyko į Šventąją Žemę. Aplankė
taip ir Egiptą – krikščioniškosios vienuolystės lopšį. Galiausiai apsigyveno Betliejuje.
Mirė 419 arba 420 metais vienuolyno celėje prie pat Jėzaus gimimo grotos.
Jeronimas
atliko didelį darbą, svarbų visai lotyniškai Vakarų krikščionių tradicijai. Remdamasis
originaliais graikiškais ir hebrajiškais tekstais, o taip pat vėlesniais vertimais,
Jeronimas pirmiausia parengė naują keturių Evangelijų vertimą, paskui Psalmyno, po
to – didelės dalies Senojo Testamento. Pasitelkęs į pagalbą keletą bendradarbių Jeronimas
parengė Vulgatą – oficialųjį Šventojo Rašto vertimą į lotynų kalbą. Vėliau oficialiu
vertimu Vulgatą pasirinko taip pat ir Tridento susirinkimas. Šiek tiek peržiūrėtas
Jeronimo Vulgatos tekstas ir šiandien laikomas oficialiu Šventojo Rašto lotynišku
variantu.
Ko mes galime pasimokyti iš šv. Jeronimo? Man atrodo, - sakė Popiežius,
- visų pirma meilės Dievo Žodžiui ir Šventajam Raštui. Šv. Jeronimas sako: „Kas nėra
susipažinęs su Šventuoju Raštu, tas nepažįsta ir Kristaus“. Dėl to labai svarbu, kad
kiekvienas krikščionis palaikytų gyvą ryšį ir asmeninį dialogą su Šventajame Rašte
mums duotu Dievo Žodžiu. Šitam dialogui būtinos dvi plotmės. Pirmiausia jis turi būti
asmeniškas dialogas, nes Dievas kreipiasi į kiekvieną iš mūsų ir kiekvienam turi ką
pasakyti. Šventąjį Raštą turime skaityti ne kaip praeityje užrašytą žodį, bet kaip
mums skirtą Dievo Žodį ir stengtis suprasti ką Viešpats mums nori pasakyti. Tačiau,
idant nenugrimztume į individualizmą, visuomet turime atsiminti, jog Dievo Žodis yra
duotas tam, kad jis kurtų bendruomenę, kad vienytų mus, keliaujančius link Dievo.
Dievo Žodis visuomet yra asmeniškas, bet kartu jis kuria bendruomenę, kuria Bažnyčią.
Dėl to turime jį skaityti kartu su gyva Bažnyčia. Svarbiausia Dievo Žodžio skaitymo
ir klausymosi vieta yra liturgija, kurioje garbindami Dievą Žodyje ir Eucharistijoje,
priimami jį į savo gyvenimus. Taip pat negalime niekados užmiršti,- kalbėjo Popiežius,-
jog Dievo Žodis peržengia laiko ribas. Žmonių nuomonės keičiasi. Kas šiandien atrodo
nauja, rytoj bus pasenę. Tačiau Dievo Žodis yra amžino gyvenimo Žodis; jame glūdi
amžinybė. Priimdami į savo širdis Dievo Žodį, mes priimame amžinybę, priimame amžinąjį
gyvenimą. (jm)