Taikos kultūra: pagarba žmogaus orumui – taikos pamatas

Kalbėdamas apie taikos kultūrą JTO generalinės asamblėjos dalyviams, arkivyskupas Migliore priminė pačių JT gimimo pradžią ir prasmę po neapsakomo pasaulinio karo žvėriškumo.

JT įsteigusioje Chartijoje, įvairiuose Tarptautinėse žmogaus teisių sutartyse yra įvardintas tiesioginis sąryšis tarp taikos ir pagarbos pamatinėms žmogaus teisėms. Šiandien taikos ir pagarbos žmogaus orumui neatskiriamumas yra priimamas kaip savaime suprantamas ir universalus.

Pamatinių žmogaus teisių pripažinimo prielaida yra universali ir transcendentinė tiesa apie žmogų, kuri turi vadovauti ir apibrėžti žmonių elgesį.

Tarpasmeniniuose santykiuose žmogaus orumo principas reikalauja elgtis su kitais, kaip su lygiais ir pagrindžia pamatinį lygybės principą.

Tarptautiniuose santykiuose žmogaus orumo principas tampa nacionalinių interesų kriterijumi. Nacionaliniai interesai niekada neturi tapti absoliutūs ir paminantys žmogaus orumą. Iš to išplaukia ne tik tai, kad niekada nėra teisėta vardan savųjų interesų paneigti kitų valstybių teisėtus interesus, bet taipogi pareiga paremti ir ginti visų tautų bendrąjį gėrį.

Pagarba žmogaus orumui yra pats giliausias etinis taikos ir mūsų visų bendrą žmogiškumą atitinkančių tarptautinių santykių pagrindimas.

Visiškas ar dalinis žmogaus orumo principo atmetimas tampa konfliktų, aplinkos degradavimo, socialinio ir ekonominio neteisingumo pradžia.

Žmogaus teisės yra paremtos žmogaus prigimtyje glūdinčiomis objektyviomis reikmėmis. Progresas kiekvienoje srityje, įstatymų leidyba turi būti matuojami atitikimu žmogaus orumui. Antai, iš žmogaus orumo principo išplaukia teisė į gyvybę ir pagarbos žmogaus gyvybei principai, kurių niekam nevalia laužyti. Iš to toliau seka, jog turime saugoti žmogaus gyvybę nuo pat jos prasidėjimo, kai ji pati pažeidžiamiausia, iki pat natūralios mirties. Su pagarba žmogaus gyvybei nesuderinama ir mirties bausmė. Netgi karo sumaištyje reikia išsaugoti nors šį esminį pagarbos žmogaus gyvybei principą, kuris neturi priklausyti nuo kieno nors malonės.

Panašiai ir religijos laisvė neturi priklausti nuo žmogiško kaprizo. Įvairių religijų išpažinėjų sunkumai viešai išreikšti savo įsitikinimus yra aiškus simptomas, liudijantis taikos trūkumą, nekalbant apie atvirą persekiojimą kai kuriose pasaulio vietose.

Religijos laisvė, su rimtomis pasekmėmis taikiam sugyvenimui, yra varžoma, kai valstybė vieną kurią religiją paskelbia esančią aukščiau kitų ir uždraudžia kitas likusias, bet taip pat tada, kai sekuliarios sistemos žemina religinius įsitikinimus ir nesuteikia viešos erdvės religijoms.

Religijos, savo ruožtu, turi dirbti dėl taikos ir skatinti tautų susitaikymą. Konfliktų žalojamame pasaulyje religijos niekad neturi tapti prievartos motyvu ir niekad negali Dievo vardu teisinti ar pateisinti prievartą.

JTO Chartijoje parašyta, jog Jungtinės Tautos turi užimti lyderio poziciją žmogaus teisių įtvirtinime ir gynime. Vykdydamos šį uždavinį, jos niekad neturi pamiršti, kad žmogaus teisės turi būti ginamos ne todėl, kad taip nusprendė koks valdžios aparatas, o todėl, kad jos išplaukia iš kiekvieno asmens nepaneigiamo orumo. (rk)