Prancūzijos vyskupai rinks naują Vyskupų konferencijos pirmininką

Šeštadienį Lourdes miestelyje prasidėjo Prancūzijos vyskupų konferencijos rudeninė sesija, kurioje 113 vyskupų konferencijos narių apsvarstys svarbiausius Bažnyčiai Prancūzijoje klausimus ir išsirinks naują vadovybę. Dabartinis Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Jean Pierre Ricard, taip pat Bordeaux miesto arkivyskupas, jau baigia antrą pirmininkavimo kadenciją ir pagal reglamentą nebegali būti perrinktas. Tikimasi, kad naujojo pirmininko vardas bus paskelbtas ateinančios savaitės pradžioje, o gal net ir sekmadienį. Sesija baigsis ketvirtadienį, lapkričio 8 dieną.

Antrąją kadenciją taip pat baigia vienas iš dviejų vicepirmininkų, antrasis gali būti išrinktas dar penkiems metams. Taipogi reikės išsirinkti keturis iš penkių nuolatinės Vyskupų konferencijos tarybos narius bei generalinį sekretorių.

Kalbant apie darbotvarkės klausimus, pirmoje vietoje įrašyta katalikų Bažnyčios santykių su islamu problema. Kalbama daugiau ne apie teologinę perspektyvą, tačiau apie praktinio pobūdžio klausimus – mišrias santuokas, atsivertusiųjų priėmimą į bendruomenę ir pan.

Antroje vietoje įrašyta kunigiškosios tarnystės tema. Bus pristatyta du metus dirbusios komisijos ataskaita, kurioje analizuojama dabartinė situacija ir pateikiami pasiūlymai dėl kunigo vaidmens parapijose, dėl jo santykių su bendruomenėmis ir diecezija.

Su ankstesne susijusi ir kita nuolatinė Prancūzijos vyskupų konferencijos sesijų tema – kunigų intelektualinė ir dvasinė formacija, seminarijų administracijos gerinimas. Pavyzdžiui, bus aptariamos galimybės suderinti seminarijos formaciją ir mokymąsi universitete arba amatų mokyklose.

Dar viena svarbi tema yra popiežiaus Benedikto XVI dokumento „Summorum pontificum“, leidusio laisviau naudoti iki II Vatikano Susirinkimo liturginės reformos naudotą liturgiją lotynų kalba, atgarsius Prancūzijoje.

Kardinolas Ricard buvo išreiškęs nuogąstavimus, kad kai kas šį popiežiaus dokumentą gali interpretuoti kaip abejone II Vatikano Susirinkimo liturgine reforma ir vėl įpūsti ugnį Bažnyčiai Prancūzijoje gerai žinomuose ginčuose, kurių pasekmė buvo vyskupo Lefebvre ir jo šalininkų atskilimas. Tačiau popiežius Benediktas XVI dokumentą lydėjusiame laiške labai aiškiai ir nepaliekant abejonių paaiškino, jog liturgijos lotynų kalba laisvas naudojimas nėra II Vatikano Susirinkimo liturginių reformų paneigimas, nuvertinimas ar sumenkinimas, nėra žingsnis atgal, ir kad dabartinė liturgija ir toliau išlieka įprastine bei pagrindine. Tai greičiau Bažnyčios turto - liturgijos lobyno - išsaugojimas ir bandymas įsukti susitaikymo dinamiką tarp šiais klausimais susipriešinusių tikinčiųjų. Dar viena popiežiaus išreikšta viltis buvo ta, kad galbūt abi liturgijos formos praturtins viena kitą, pateiks naujų sintezių.

Atidarydamas Prancūzijos vyskupų rudeninės sesijos darbus, kardinolas Ricard apžvelgė pastarųjų šešerių metų darbus, priminęs, kad tai daugiau ne jo vadovavimo nuopelnas, o anksčiau pradėtų darbų užbaigimas.

Visų pirma, pertvarkyta Prancūzijos Bažnyčios struktūra. 2002 metais buvo įsteigta 15 naujų bažnytinių provincijų, kurios pakeitė senąsias provincijas. Įkurti 9 apaštaliniai regionai. Tikimasi, kad šis geografinis ir administracinis pergrupavimas pagelbės vyskupų bendradarbiavimui.

Reformuota taip pat ir Prancūzijos vyskupų konferencijos struktūra, siekiant suderinti didesnį bendradarbiavimą su paprastesne organizacija.

Kalbant apie sielovadinius dalykus, per šiuos šešerius metus buvo tęsiamos diskusijos įprastomis temomis – apie santuoką ir šeimas, apie auklėjimą - ir pradėtos naujos, pavyzdžiui, apie situaciją priemiesčiuose. Nuolatinis sielovadinis rūpestis išlieka katechezė – ne kaip normų ar draudimų rinkinys, o kaip tikėjimo ir krikščioniškos patirties perdavimas, supažindinimas su malda ir Biblija, su Kristumi.

Kalbant apie Bažnyčią ir socialinius klausimus, kardinolas Ricard pažymėjo, kad keturioms temoms Prancūzijos Bažnyčia skyrė išskirtinį dėmesį. Pirma, tai bioetikos keliami klausimai. Antra, aplinkos degradavimo ir apsaugos problemos ir jų atgarsiai tiek visuomenei, tiek antropologijai. Trečia, tai demografinė padėtis ir jos pasekmės, pavyzdžiui, būtinybė valstybei kviestis kitų tautų žmones. Ketvirta, kiek Prancūzijos Bažnyčia pagal savo pajėgas kiek prisidėti prie tarptautinio solidarumo. (rk)