Visų Šventųjų liturginė šventė

Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį Gyvojo Dievo antspaudą. Jis šaukė skardžiu balsu keturiems angelams, kuriems buvo leista kenkti žemei ir jūrai: „Nekenkite nei žemei, nei jūrai, nei medžiams, kol paženklinsime antspaudu savo Dievo tarnų kaktas!“ Ir aš išgirdau paženklintųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai paženklintųjų iš visų Izraelio vaikų giminių.

 
Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu:
„Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste,
ir Avinėlio!“
Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami:
„Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka,
ir garbė, ir galybė, ir stiprybė
mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“
Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais apsiaustais?“ Aš jam atsakiau: ,,Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju. (Apr 7, 2–4. 9–14)

Visų Šventųjų liturginės šventės homilija (mons. Adolfas Grušas)

 NEŽINOMI ŠVENTIEJI

Kuomet susimąstome apie šios šventės prasmę, ko gero, pirmiausia į galvą ateina mintis: kokia laimė, kad jie yra pasaulyje!

Čia gyvena ne vien tik sukčiai ir niekšai, bet joje yra taip pat ir šventųjų. Jų nėra mažai, anot pirmojo skaitinio žodžių, tai minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti.

Nors Apreiškimo knyga ir kalba apie 144 tūkstančius teisiųjų, tačiau aišku, jog šis skaičius yra tik simbolinis, skaičiavimas, norint parodyti, jog galutinio rezultato vis tiek nesuvoksime.

Taip yra ir todėl, kad šventieji vaikšto mūsų tarpe, neturėdami jokių tai patvirtinančių dokumentų. Bažnyčia, tiesa, skelbia dekretus apie jų šventumą, bet tik tuomet, kai jų kojos jau nebeliečia šios nuodėmingos žemės.

Paprastai žinomi piliečiai pagerbiami vienokiais ar kitokiais titulais, tačiau labai retai tie garsūs vardai turi ką nors bendro su tikruoju šventumu. Netgi pačias aukščiausias vietas religinėje hierarchijoje užimantys žmonės gali būti toli nuo šventumo.

Vis tiktai galime tvirtai pasakyti: pasaulis yra saugesnis dėl to, kad mūsų tarpe yra šie Dievo draugai. Jie sutrukdo, kad Apreiškimo knygoje minimi keturi angelai sugriautų žemę. Jų dėka ir mes patiriame nemaža malonių. Juk, gerai pagalvojus, nemažą dalį to, ką mes sukuriame savo vidutiniškumu, kasdieninėmis suktybėmis, veidmainyste, išdavystėmis ir nuopuoliais, atperka jie, nepastebimi šventieji. Būdami greta jų, jaučiamės nebe tokie niekšai, bendraudami su jais, jaučiamės apsivalę, nors jų ir nepažįstame.

Iš tiesų, šventieji, kurių garbę danguje minime šiandien, gyvendami žemėje, ją pereina beveik nepastebėti. Jie nereikalauja sau dėmesio, įkyriai nesiūlo stebėtis jų darbais.

Viso to dėka jie gali darbuotis netrukdomi, siekdami bent kiek apvalyti pasaulį, padidinti pasitikėjimą Bažnyčia, ragindami atsakingiau žvelgti į moralės reikalavimus, nes patys to laikosi ir drauge neša gėrį į savo aplinką.

Jie nesako oficialių kalbų, neplatina deklaracijų, niekam neduoda interviu…

Kita vertus, niekam ir į galvą neateina imti interviu iš žmogaus, kuris nieko nenužudė, neįvykdė perversmo, nieko neapgavo, o tik savo kasdieniniu gyvenimu diena iš dienos liudijo gyvenimo stebuklą.

Kai vienuolyną aplanko žurnalistai, jie dažniausiai prašo pakviesti viršininką, net neįtardami, kad durininkas gali būti kur kas įdomesnė asmenybė savo šventumu.

Deja, šventumas mažai ką domina…

Tai dar keisčiau ir dėl to, kad mes iš tiesų priklausome nuo tų nusižeminusių, tylių, neišsišokančių, nepastebimų šventųjų. Motina, dirbanti laukuose ir išgyvenanti dėl savo vaiko, aukojanti jam savo jėgas ir sveikatą, sugebėjęs savo širdyje rasti atleidimą žmogus, darbšti ir sąžininga viešbučio kambarinė, kruopštus dėstytojas, archyvo darbuotojas, beieškodamas dokumentų alsuojantis senų raštų dulkėmis, gydytojas, kuris vakare išvargęs nusivelka baltą chalatą, mintimis likdamas su savo ligoniais, gulinčiais skausmo patale, indų plovėjas, atkakliai imantis vis naują lėkštę, nors akys ašaroje nuo karštų garų…

Mes priklausome nuo jų. Priklausome nuo jų maldų. Priklausome nuo jų buvimo žemėje.
Todėl šiandien, pasaulyje, kuriame kiekvienas rūpinasi būti pastebėtas, kai vieni kitiems lipame per galvas, Evangelijoje girdėdami Kristaus tariamus palaiminimus, galime garsiai šaukti: “Palaiminti nežinomi šventieji, palaiminti tie, kurie liudija ištikimybę Dievui savo gyvenimu!”

Galbūt, jų tarpe galėtume būti ir mes?…