Karų Afrikoje kaina

Spalio 11 dieną buvo paskelbta ataskaita, pavadinta „Afrikai trūkstantys milijardai: tarptautiniai ginklų srautai ir konfliktų kaina“. Jame pirmą kartą buvo bandyta apskaičiuoti kokia yra konfliktų Afrikos žemyne kaina.

Ataskaitos rengėjai yra gerai žinomi ir gerbiami nevyriausybinių organizacijų pasaulyje. Tai Oxfam Internationals, apie 500 organizacijų vienijanti tinklas prieš mažų ginklų prekybą IANSA ir Saferworld.

Ataskaitos rengėjai, vadovaudamasi tam tikra metodika, susumavo 23 Afrikos valstybių kompleksyvias išlaidas konfliktams ir nuostolius nuo 1990-ųjų iki 2005-ųjų metų. Kaip ir reikėjo tikėtis, numanoma suma milžiniška ir siekia 284 milijardus JAV dolerių, kasmet apie 18 milijardų, skaičiuojant 2000 metų kursu. Ataskaitos rengėjai pabrėžė, kad, trūkstant tikslių duomenų, skaičiuojant buvo laikomasi mažesnių skaičių, tačiau labai gali būti, kad realios išlaidos ir nuostoliai yra dar didesni.

Ši suma prilygsta per tą patį laikotarpį suteiktai tarptautinei paramai Afrikai. Už konfliktams išleistus milijardus, pakreipus juos kita kryptimi, būtų buvę galimą sustabdyti AIDS/ŽIV epidemiją, kontinentiniu lygiu sukurti šveitimo ir sveikatos apsaugos sistemas.

Skaičiuojant dėl konfliktų patirtus nuostolius, buvo atsižvelgta į daugybę faktorių. Visų pirma, į tiesiogines išlaidas ar nuostolius – išlaidas ginklams ir šaudmenims, sužeistųjų gydymui ir vaistams, infrastruktūrų, kelių, nekilnojamo turtų sunaikinimo nuostolius. Konfliktai nulemia ir netiesioginius nuostolius. Antai, ekonomistai teigia, kad ir taip silpnos Afrikos valstybių ekonomikos dėl konfliktų smunka ne mažiau kaip penkiolika procentų, auga infliacija, stabilumo ir saugumo trūkumas atbaido investicijas, neleidžia panaudoti gamtos išteklius, trikdo vietinę ir tarptautinę prekybą, didina bedarbystę, atbaido turistus, kurie tikrai lankytų nuostabius Afrikos kampelius. Be tiesioginių ir netiesioginių nuostolių yra dar ir kitokie, kuriuos materialiai sunku įvertinti. Kiek kainuoja baisios karų psichologinės traumos vaikams? Kiek kainuoja aukštą ir retą kvalifikaciją turinčių asmenų sužalojimas ar mirtis?

Ataskaitoje pateikiama duomenys apie lengvųjų ginklų prekybą ir naudojimą. Labiausiai paplitę ginklai yra įvairių modifikacijų Kalašnikovo automatai.

Kyla klausimas – kur jie pagaminti, kur pagaminti milžiniški jiems reikalingų šaudmenų kiekiai? Tamsiuose ginklų prekybos koridoriuose sunku sužinoti ką nors tikslaus, tačiau viena yra aišku – beveik visi ginklai ir amunicija, nuo 95 iki 99 procentų, yra įvežti į Afriką iš kitur.

Yra 22 lengvųjų ginklų gamybos įmonės Pietų Afrikos respublikoje, 7 Egipte ir viena Nigerijoje, tačiau, viena vertus, jų visų pajėgumai patenkina tik mažą paklausos dalį, kita vertus, jos techniškai, finansiškai ar juridiškai priklauso nuo ne Afrikoje esančių kitų įmonių.

Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2005 metais į Afriką buvo įvežta ginklų už beveik 60 milijonų dolerių. Tačiau tai yra tik oficialią ir legalią prekybą apibūdinantys duomenys. Tai sudarė 99 procentus visų oficialiai įsigytų naujų ginklų. Tik 1 procentas ginklų pagamintas Afrikoje.

Didžiausios Kalašnikovo automato gamintojos ir tiekėjos, 2006 metų duomenimis, buvo šios valstybės: Albanija, Vokietija, Bulgarija, Kinija, Šiaurės Korėja, Vengrija, Indija, Lenkija, Rumunija, Rusija, Serbija ir Venesuela.

Panaši situacija ir su greitai išsekančiais šaudmenimis, kurių į Afriką kasmet, vėlgi tik turimais oficialiais duomenimis, importuojama už didesnę nei 100 milijonų dolerių sumą. Už šiuos pinigus pirkti šaudmenys sudaro 98 procentus viso įsigyto kiekio. Didžiausias amunicijos tiekėjas subsaharinės Afrikos regione yra Ispanija, dideles dalis šaudmenų rinkoje turi dar 19 valstybių. Be jau paminėtų valstybių - ginklų tiekėjų, ataskaitoje dar minimos Armėnija, Čekija, Suomija, Izraelis, JAV, Iranas, Slovakija, Juodkalnija, Bosnija-Hercogovina, Portugalija.

Šie duomenys dar karta iškelia jau seną ir tarptautinėje arenoje ne kartą svarstytą problemą – lengvųjų ginklų bei amunicijos gamybos ir prekybos kontrolę. Yra neabejojama, kad sąlyginai nebrangus ir lengvai prieinamas nelegalus apsiginklavimas kenkia valstybių stabilumui, labai padidina žmonių aukų skaičių. Viena yra nelegalaus ginklo pasidirbinimas kriminaliniams tikslams, o kita – tūkstančių Kalašnikovų įvežimas, apginkluojant sukarintas grupuotes. Beje, kitą sykį pačios valstybių kariuomenės jas remiantiems kovotojams duoda ginklų.

Sugriežtinus lengvųjų ginklų gamybą ir prekybą galima tikėtis mažesnio aukų skaičiaus, mažesnių nuostolių. Tačiau yra aišku, kad ginklų prekyba yra pasaulinio mąsto problema, kuri turi būti reguliuojama tarptautine teise. Tačiau tik 2006 metais JTO buvo pradėtos diskusijos dėl naujo tarptautinio traktato, kuris sugriežtintų prekybą lengvaisiais ginklais, su sąlyga, žinoma, kad laimės šios pozicijos šalininkai. Taip pat ir Afrikos valstybės turi sugriežtinti savo sienų kontrolę, mat šiandien nėra sunku iš vienos valstybės pervežti į kitą didelius ginklų kiekius. (rk)