Trečiadienio bendroji audiencija. Vyskupas Ambraziejus

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas maldininkams kalbėjo apie vyskupą Ambraziejų. Šventasis mirė 397 metais Milane, besimelsdamas didžiojo pentadienio naktį. Tai buvo Šv. Ambraziejaus paskutinė katechezė, be žodžių, o tik tyliai liudijant savo gyvenimu.

Ambraziejus gimė apie 340 metus Treviri mieste, krikščioniškoje šeimoje. Mirus tėvui, motina jį išsiuntė į Romą, kur gavo gerą retorinį bei teisinį išsilavinimą ir taip užsitikrino galimybę kilti karjeros laiptais. Apie 370 metus Ambraziejus buvo pasiustas į Milaną valdyti dvi šiaurines provincijas, kur virė nesutarimai tarp ortodoksų ir arijonų. Nežiūrint to, kad Ambraziejus dar tik ruošėsi priimti krikštą, vietos žmonės jį išrinko Milano vyskupu.

Naujasis vyskupas nedelsdamas ėmė studijuoti Šv. Raštą. Pasinaudodamas Origeno veikalais, vysk. Ambraziejus greitai išmoko pažinti Dievo Žodį ir jį komentuoti. Ambraziejus taip pat atnešė į lotyniškąją tradiciją Origeno Švento Rašto meditacijos tradiciją bei padarė pradžią lectio divina praktikai. Be kita ko, Ambraziejus pasižymėjo gabumu pritaikyti Senojo Testamento tekstus kasdieniniams krikščionių gyvenimui. Šventojo Ambraziejaus pamokslai, kurie sudaro išlikusių jo darbų pagrindą, per Senojo Testamento išminties knygas krikščionis išmoko gyventi pagal dieviškąjį Apreiškimą.

Asmeninis Ambraziejaus pamokslininko pavyzdys bei pavyzdinė krikščionių bendruomenė lėmė Dievo Žodžio skelbimo efektyvumą, kurį norėdamas pailiustruoti popiežius Benediktas XVI į audienciją susirinkusiems maldininkams priminė šv. Augustino pavyzdį. Retorikos mokytojas Augustinas, dar būdamas skeptiku, atvyko į Milaną. Augustinas atsivertė, nes buvo paveiktas vysk. Ambraziejaus pavyzdžio bei Milano vieningos krikščionių bendruomenės, kuri bendrai meldėsi ir giedojo.

Popiežius taip pat pacitavo vieno šv. Augustino pamokslo tekstą, kuris vėliau buvo panaudotas ir Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje „Dei Verbum“: „Visi dvasininkai, ypač Kristaus kunigai ir visi kiti, kaip diakonai ar katechetai teisėtai imdamiesi žodžio tarnybos, turi uoliai skaityti bei atsidėję studijuoti Šventąjį Raštą, kad nė vienas netaptų „bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats neklausąs jo savo vidumi““. Būtent iš vyskupo Ambraziejaus Augustinas išmoko „klausytis savo vidumi“, meldžiantis nuolatos skaityti Šventąjį Raštą ir iš tikrųjų Dievo Žodį priimti į savo širdį bei jį įsisavinti.

Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ aprašo visai krikščionybės istorijai ypatingą reikšmę turėjusį susitikimą su vyskupu Ambraziejumi. Šv. Augustinas pasakoja, kad kiekvieną kartą, kai tik nuvykdavo pas Milano vyskupą, matydavo ilgą eilę žmonių trokštančių pasikalbėti su Ambraziejumi ir būti paguostiems. Visą kita likusį laiką Ambraziejų būdavo galima matyti valgantį arba tik akimis tyliai skaitantį Šventąjį Raštą.

Popiežius Benediktas atkreipė dėmesį, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais Dievo Žodžio skaitymas buvo glaudžiais susijęs su jo skelbimu. Skaitymas balsu padėdavo taip pat suprasti ir pačiam skaitovui. Tačiau Ambraziejaus gebėjimas skaityti tyliai, liudijo jo gerą Raštų pažinimą. Čia galima atrasti ir Ambraziejaus katechezės metodą: intymiai įsisavintas Šventasis Raštas pats pasiūlo skelbimo turinį, kad širdys atsiverstų.

Tagi, dar kartą pabrėžė Popiežius, katechezė yra neatskiriama nuo gyvenimo liudijimo. Katechetas negali pasirodyti kaip klounas, kuriam jo vaidmuo yra amatas. Katechetas privalo būti kaip mylimiausias mokinys, kuris padėjo savo galvą Mokytojui ant krūtinės ir iš kurio išmoko mąstyti, kalbėti ir veikti. Galiausiai Šventasis Tėvas priminė, kad tikrasis mokinys yra tas, kuris įtikinamai ir efektyviai skelbia Evangeliją. (kl)