29 eilinis sekmadienis

Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1-8)

DVASIOS BETURČIAI, Mons. Adolfas Grušas:

Našlės prašymas neteisingam teisėjui – tai vargo maldos išraiška.

Šis palyginimas tinka, tikriausiai, kiekvienam iš mūsų, bent jau kai kuriais mūsų gyvenimo momentais.

Būti vargšu maldoje, reiškia: mokėti melstis ir tada, kai jaučiame abejingumą viskam ir, rodos, nieko nesitikime, kai prabylame tarsi į tuštumą ir jaučiamės apleisti. Meldžiamės, apgaubti juodžiausių sutemų, jausdami, kaip širdį stingdo baimės šaltis. Taip būna tada, kai nejaučiame nieko, nepatiriame paguodos, o į galvą įkyriai braunasi mintis, jog visa, ką darome, yra nenaudinga…

Melstis tada, kai malda atrodo neįmanoma, tada, kai jaučiame savyje ir aplink save tuštumą… Ne vienas taip ir nesugeba pakelti tokio išmėginimo…

Dvasios beturtis ieško Dievo ir tada, kai Dievas jį nuvilia, slepiasi, dingsta naktyje, nepalikdamas nė mažiausio šviesos spindulėlio.

Jis vis tiek lieka savo vietoje, nesitraukia, nepasiduoda nuovargiui, daugiau remdamasis savo troškimu išlikti, negu jausmais, kurie, tokiu momentu, atrodo, miega. Viską viršija meilės ištikimybė, pasirengusi pakelti bet kokius išmėginimus.

Jis žino, kad susitikimas su Viešpačiu retkarčiais įvyksta ir šventės triukšme, tačiau dažniausiai tokio susitikimo galima tikėtis nepaliaujamame budėjime, nepakeliamoje jausmų agonijoje.

Dvasios naktis, šaltis, ilgesys, patirti neatsiliepimai, atitolimas, apleidimas, jausmas, kad nieko nebesupranti, nepasitenkinimas – visa tai yra brangiausias Dievui ištartas „taip“, kurį vargšas gali išsakyti savo maldoje.

Jis visąlaik Dievui, iš kurio nesulaukia atsakymo, laiko atvėręs savo širdies duris…

Klausydamiesi žodžių apie, atrodytų, beviltiškai teisingumo maldaujančią vargšę našlę, turėtume pamėginti suvokti, jog iš tikrųjų šiuo palyginimu Viešpats mums grąžina maldos laisvę. Mes esame kviečiami išsivaduoti nuo rūpesčio savo maldoje atnešti Dievui ką nors, ką būtų įmanoma išreikšti žodžiais ar jausmais. Besimeldžiantis žmogus, panašiai, kaip vargšė našlė, neturėtų jaustis galįs ką nors pasiūlyti Dievui: savo nuopelnus, padarytus darbus ar girtis kam nors suteikta parama. Maldoje mes galime atiduoti tik save…

Nenorėčiau, kad kas nors iš šių žodžių susidarytų įspūdį, jog Dievas yra abejingas ir kurčias savo tikinčiųjų prašymams. Priešingai: Išganytojas, papasakojęs šį palyginimą, tuojau priduria: Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums, netrukus jis apgins jų teises.

Tiesą sakant, paskutiniai žodžiai, atrodo šiek tiek prieštaraujantys bendrai palyginimo minčiai, nes čia kaip tik kalbama apie vėlavimą ir išmėginimą, tenkantį žmogui. Galbūt, tas „netrukus“ galėtų būti aiškinamas žodžiais „netikėtai“, „nelauktai“. Kartais mums gali atrodyti, kad Dievas vėluoja, tačiau iš tikrųjų Jis visuomet ateina, ir Jo malonė visuomet būna nelaukta, nenumatyta ir nenuspėjama.

Tik ar tą akimirką mes tikrai galėsime parodyti savo tikėjimą?…