Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis
pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių.
Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: 'Apgink
mane nuo skriaudiko!' Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: 'Nors aš Dievo nebijau
nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos
teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų'“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką
pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų,
kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus
jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,
1-8)
DVASIOS BETURČIAI, Mons. Adolfas Grušas:
Našlės prašymas
neteisingam teisėjui – tai vargo maldos išraiška.
Šis palyginimas tinka, tikriausiai,
kiekvienam iš mūsų, bent jau kai kuriais mūsų gyvenimo momentais.
Būti vargšu
maldoje, reiškia: mokėti melstis ir tada, kai jaučiame abejingumą viskam ir, rodos,
nieko nesitikime, kai prabylame tarsi į tuštumą ir jaučiamės apleisti. Meldžiamės,
apgaubti juodžiausių sutemų, jausdami, kaip širdį stingdo baimės šaltis. Taip būna
tada, kai nejaučiame nieko, nepatiriame paguodos, o į galvą įkyriai braunasi mintis,
jog visa, ką darome, yra nenaudinga…
Melstis tada, kai malda atrodo neįmanoma,
tada, kai jaučiame savyje ir aplink save tuštumą… Ne vienas taip ir nesugeba pakelti
tokio išmėginimo…
Dvasios beturtis ieško Dievo ir tada, kai Dievas jį nuvilia,
slepiasi, dingsta naktyje, nepalikdamas nė mažiausio šviesos spindulėlio.
Jis
vis tiek lieka savo vietoje, nesitraukia, nepasiduoda nuovargiui, daugiau remdamasis
savo troškimu išlikti, negu jausmais, kurie, tokiu momentu, atrodo, miega. Viską viršija
meilės ištikimybė, pasirengusi pakelti bet kokius išmėginimus.
Jis žino, kad
susitikimas su Viešpačiu retkarčiais įvyksta ir šventės triukšme, tačiau dažniausiai
tokio susitikimo galima tikėtis nepaliaujamame budėjime, nepakeliamoje jausmų agonijoje.
Dvasios
naktis, šaltis, ilgesys, patirti neatsiliepimai, atitolimas, apleidimas, jausmas,
kad nieko nebesupranti, nepasitenkinimas – visa tai yra brangiausias Dievui ištartas
„taip“, kurį vargšas gali išsakyti savo maldoje.
Jis visąlaik Dievui, iš kurio
nesulaukia atsakymo, laiko atvėręs savo širdies duris…
Klausydamiesi žodžių
apie, atrodytų, beviltiškai teisingumo maldaujančią vargšę našlę, turėtume pamėginti
suvokti, jog iš tikrųjų šiuo palyginimu Viešpats mums grąžina maldos laisvę. Mes esame
kviečiami išsivaduoti nuo rūpesčio savo maldoje atnešti Dievui ką nors, ką būtų įmanoma
išreikšti žodžiais ar jausmais. Besimeldžiantis žmogus, panašiai, kaip vargšė našlė,
neturėtų jaustis galįs ką nors pasiūlyti Dievui: savo nuopelnus, padarytus darbus
ar girtis kam nors suteikta parama. Maldoje mes galime atiduoti tik save…
Nenorėčiau,
kad kas nors iš šių žodžių susidarytų įspūdį, jog Dievas yra abejingas ir kurčias
savo tikinčiųjų prašymams. Priešingai: Išganytojas, papasakojęs šį palyginimą, tuojau
priduria: Nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas
ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums, netrukus jis apgins jų teises.
Tiesą
sakant, paskutiniai žodžiai, atrodo šiek tiek prieštaraujantys bendrai palyginimo
minčiai, nes čia kaip tik kalbama apie vėlavimą ir išmėginimą, tenkantį žmogui. Galbūt,
tas „netrukus“ galėtų būti aiškinamas žodžiais „netikėtai“, „nelauktai“. Kartais mums
gali atrodyti, kad Dievas vėluoja, tačiau iš tikrųjų Jis visuomet ateina, ir Jo malonė
visuomet būna nelaukta, nenumatyta ir nenuspėjama.
Tik ar tą akimirką mes tikrai
galėsime parodyti savo tikėjimą?…