Arkivyskupas Mamberti Jungtinėse Tautose: tarpreliginis dialogas
Dar 2006 metais Jungtinių Tautų Organizacijos generalinė asamblėja nutarė surengti
aukšto lygio susitikimą su diskusija apie tarpreliginį ir tarpkultūrinį supratimą
bei bendradarbiavimą taikos labui. 2007 metų gegužės mėnesį šis diskusijos projektas
buvo patvirtintas, o šio spalio 4-5 dienomis ir įgyvendintas, diskusijai sukvietus
politikus, religinių bendruomenių atstovus, nevyriausybinių organizacijų narius, humanistinių
ir kitų pozicijų šalininkus. Tokio renginio surengimo faktas atspindi tai, kad pasaulyje,
susietai su globalizacijos reiškiniu, religijų ir kultūrų sąveikų bei sąryšių klausimai
darosi vis aktualesni.
Būtų daugiau nei paviršutiniška religijų ir kultūrų
santykius suredukuoti į religiniu fundamentalizmu motyvuotą terorizmą. Iš šių santykių
kylančios problematikos yra daug platesnės ir liečia religijos laisvę, politines teises,
toleranciją ir pagarbą skirtingumui, socialinę darną.
Jungtinių Tautų generalinis
sekretorius Ban Ki-moon, atidarydamas konferenciją, teigė, jog reikia suvaldyti pavojingą
tendenciją, kuri pasireiškia tuo, kad skirtingi pasaulio populiacijos segmentai tampa
vienas kitam svetimi, vienas kito nepažįstantys ir priešiški. Reikia statyti komunikacijos
ir dialogo tiltus tarp paskirų asmenų, religinių bendruomenių ir tautų. Jungtinių
Tautų Organizacija yra tinkama vieta tokių tiltų statybai.
Šventąjį Sostą atstovavo
arkivyskupas Mamberti, užimantis Vatikane užsienio reikalų ministro postą atitinkančias
pareigas.
Savo kalboje JTO generalinėje asamblėjoje arkivyskupas Mamberti priminė
apie jau esančią tarpreliginio dialogo patirtį. Pakanka prisiminti pasaulio religijų
lyderių susitikimus Asyžiuje, šv. Pranciškaus Asyžiečio, kuriame daugelis atpažįsta
susitaikymo ir brolystės idealą, gimtajame mieste.
Arkivyskupas pabrėžė, kad
prievarta nėra religijos kaip tokios savybė, tačiau iš kultūrinių ribotumų, kuriuose
religijos gyveno ir vystėsi, kylantis reiškinys. Iš nesenos istorijos visi žinome
atvejus, kai politikai pasinaudodavo religiniu identitetu ir nacionalistiniais judėjimais,
siekdami savų tikslų. Kita vertus, kartais religijos būdavo panaudojamos mobilizuojant
minias prieš socialinio neteisingumo situacijas.
Religinis jausmas yra įtakojamas
daugelio faktorių. Dvasinės tradicijos jį kreipia nuo prievartos link veikimo visuomenės
labui. Teologiniai ieškojimai kritiškai įvertina link ekstremizmo linkstančias pažiūras.
Istoriniai ir filosofiniai klausimai padeda religijoms labiau ieškoti tiesos, suprasti
save ir kitus. O dialogas ir bendradarbiavimas yra būtini tam, kad religijų santykiai
būtų taikūs. Tokio dialogo prielaida yra religijos laisvė, o ne jos suvaržymas.
Religijos
laisvė nepateisina kokių nors teroristinių ir kitų neteisingų veiksmų. Religijos laisvė
yra pagarba žmogaus protui ir jo gebėjimui pažinti tiesą, - pabrėžė arkivyskupas Mamberti.
Jei
kyla pavojus, kad tarp įvairių religinių grupių gali įsižiebti konfliktas, tada civilinė
visuomenė gali ateiti joms į pagalbą. Švietimas, religinių autoritetų mobilizavimas
gali prisidėti prie taikos išlaikymo. Religijos laisvės apsauga reikalauja tiek valstybės,
tiek religijos atsakomybės. Religijos turi mokyti savo narius atleisti, siekti teisingumo,
nes be atleidimo ir teisingumo vargu ar taika įmanoma.
Savo pasisakymo pabaigoje
arkivyskupas Mamberti pabrėžė, kad tarptautinis religijų bendravimas turi pereiti
į nacionalinį bei lokalinį lygį ir tapti tikinčiųjų gyvenimo praktika. Tada jis duos
tikrų vaisių. (rk)