XXVII eilinis sekmadienis

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', – tai jis paklausytų jūsų. Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“. (Lk 17, 5-10)

PADARYTI VISKĄ, Mons. Adolfas Grušas

Kalbėdamas apie tarnystę, Jėzus nesivaržydamas savo paaiškinimus baigia klausimu: Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?

Iš tiesų tai pasakojimas apie Kristaus laikų smulkų Palestinos ūkininką, kuris neturi išteklių pasisamdyti daugiau tarnų. Jis turi tik vieną vergą, dirbantį tiek laukuose, tiek patarnaujantį namie. Savaime suprantama, kad šis, nors ir pavargęs po dienos darbų, namuose dar negali sėstis prie stalo, bet pirmiausia turi parengti vakarienę šeimininkui ir patarnauti,- tik tada ir jam bus leista numalšinti alkį. Jis negali tikėtis ir ypatingo dėkingumo už atliktus darbus. Laikantis to meto mąstysenos, samdinys tam tikra prasme buvo šeimininko nuosavybė, su kuria pastarasis galėjo daryti tai, ką manė esant reikalinga…

Tai jokiu būdu nėra savotiškas vergijos ar išnaudojimo pateisinimas ir nereiškia, kad už darbą ir pastangas nepriklauso joks atlyginimas. Jėzus savo klausytojams kalba apie tikinčio žmogaus požiūrį į savo gyvenimą, drauge atmesdamas kai kurių savo sekėjų, besitikinčių kažkokių išskirtinių teisių už tai, kad uoliai laikosi Dievo įsakymų, nepamatuotas viltis. Tarnauti Dievui, vykdyti Jo valią kūriniui yra natūralu, ir už tai jis negali reikalauti kokios nors kompensacijos.

Jėzaus mokiniams šis palyginimas turi tokią pat vertę, kaip ir kiti Išganytojo pamokymai. Jame Viešpats kalba apie nusi˛eminimą ir meilę, drauge ragindamas šių dorybių laikytis kasdieniniame gyvenime, nes taip žmogus atlieka ne vien tai, ką privalo, bet yra pasirengęs daryti ir daugiau, eiti iki galo, paklusdamas savo širdyje girdimam kviečiančiam Dievo balsui.

Iš tiesų Dievo ir žmogaus santykis negali net būti sulygintas su šeimininko ir samdinio santykiais. Dievas žmogų kuria, jį mylėdamas, o žmogus atsiliepia meile ir dovanoja save Dievui: tokiu būdu veikiau jau būtų galima kalbėti apie šių santykių panašumą į santuokinę meilę, laisvą nuo bet kokio išskaičiavimo.

Tuo remiantis, galima tvirtinti, jog krikščionių bendruomenėje niekas negali reikalauti išaukštinimo ar didesnio įvertinimo vien todėl, kad nuveikė didesnius darbus. Visi privalome laikyti save „nenaudingais tarnais“. Krikščionis turėtų išsiskirti iš minios ne savo nuopelnų demonstravimu, bet giedra nuotaika, ir jaustis laimingas, kad gali dovanoti save, mylėti ir aukotis dėl Dievo ir kitų žmonių be išankstinių išskaičiavimų. Žmogaus santykyje su Dievu tada dingsta visokios dviprasmybės, visi „duoti“ ir „gauti“, ir džiaugiamasi Dievo išganymu, kuris atliekamas taip pat mūsų rankomis ir mūsų skelbimu.

Kai kam gali atrodyti, kad tokie teiginiai nesuderinami su gyvenimo realybe, tačiau privalome skaitytis su tuo, jog tai išsakė pats Išganytojas, vadinasi, tai irgi reikia pasistengti priimti ir pagal tai ugdyti savo tikėjimą. Tikėjimas nėra kažkas, ką galima priimti iš dalies. Būtina jo pilnai laikytis ir juo gyventi. Kaip apaštalams, prašiusiems sustiprinti jų tikėjimą, Viešpats aiškiai nurodė, kad jie apskritai neturi tikėjimo, taip ir į mus, šių laikų tikinčiuosius, Jis prabyla šio savo palyginimo žodžiais, primindamas, kad, laikydamiesi tikėjimo padarytume labai daug, kai tuo tarpu matome savo pastangų menkumą.

Išganytojas moko mus: Jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“.

Nemaža dalis tikinčiųjų klaidingai supranta nusižeminimą, nes apie savo nenaudingumą kalba, dar nebaigę savo darbų. Jie tvirtina, kad yra menki, kad niekada nesugebės pakeisti pasaulio, kad tik Dievas yra pakankamai galingas tai padaryti… ir tarsi nusiplauna rankas. Kalbėti apie savo nenaudingumą turime teisę tik tuomet, kai jau būsime atlikę viską, kam buvome pašaukti, bet tada tikrai žinosime, kad su Viešpaties pagalba mūsų darbo vaisiai pasirodys ateityje.

O tuo tarpu gal tik reiktų didesnio atvirumo sau patiems, atsakant į vieną labai paprastą klausimą: ar tikrai manome, kad jau padarėme viską, ką galėjome?…