Naujasis Italijos ambasadorius prie Šv. Sosto įteikė Popiežiui skiriamuosius raštus.
Ketvirtadienio rytą popiežius Benediktas XVI priėmė naują Italijos ambasadorių prie
Šv. Sosto Antonio Zanardi Landi. Misiją Vatikane pradedančiam diplomatui sakytoje
kalboje Šv. Tėvas visų pirma atkreipė dėmesį į skiriamųjų raštų įteikimo ceremonijai
parinktą datą: spalio 4-ąją – Italijos dangiškojo globėjo šv. Pranciškaus Asyžiečio
liturginės šventės dieną. Italiją ir Šventąjį Sostą sieja labai artimi ryšiai, kurių
bene akivaizdžiausias yra tas, kad Petro Įpėdinio sostas yra pačiame Italijos vidury.
Šitą artumą patvirtina Italijos gyventojų palankumas Popiežiui, svetingumas ir entuziazmas,
su kuriais jis susiduria vizitų Romoje ar kituose pusiasalio miestuose metu. Katalikų
Bažnyčia, savo ruožtu, irgi, kaip praeityje, taip ir šiandien, ir rytoj yra pasiryžusi
tarnauti Italijos pilietinei visuomenei, ugdyti ir iškelti tai, kas joje yra gera
ir teisinga, nešti Evangelijos šviesą į žmonių gyvenimą, suderinamai su bendro gėrio
siekimu ir atsižvelgiant į laikų ir situacijų įvairovę. Šitokio pilietinės visuomenės
ir Bažnyčios bendradarbiavimo kriterijus nustatė Vatikano II Susirinkimas, konstitucijoje
Gaudium et Spes skelbdamas, kad „politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra
viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos, tačiau jos abi, nors ir skirtingu
pagrindu, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir visuomeniniam pašaukimui“. (76) Popiežius
atkreipė dėmesį, jog tokį patį Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo principą skelbia
ir Italijos Respublikos konstitucija. Tas pats dėsnis užfiksuotas ir 1984 metų Italijos
ir Šv. Sosto sutartyje, kuria buvo papildytas 1929 metų konkordatas. Tarnaudama visuomenei,
Bažnyčia nesiekia nei valdžios, nei privilegijų, nei naudos, nei socialinio prestižo.
Vienintelis jos tikslas, o kartu ir veikimo norma, yra troškimas sekti Kristų. Būtent
dėl to, Bažnyčia nori, kad valstybė gerbtų Bažnyčios specifiškumą ir kad sudarytų
jai sąlygas vykdyti savo misiją ne vien tikinčiųjų, bet visų šalies gyventojų gerovei.
Popiežius
priminė naujam Italijos ambasadoriui ką buvo sakęs dalyvaudamas pernai Veronos mieste
vykusiame Italijos Bažnyčios suvažiavime. Bažnyčia neketina būti politikos veikėja,
tačiau politinė bendruomenė jai rūpi,- kalbėjo Popiežius cituodamas prieš metus sakytą
savo paties kalbą. Krikščionių tikėjimas apvalo žmogaus protą, padeda jam būti pačiu
savimi. Skelbdama krikščionišką socialinę doktriną, paremtą žmogaus prigimčiai būdingomis
vertybėmis, Bažnyčia siekia, kad visuomenės gyvenime būtų pripažįstama ir kuriama
tai, kas iš tiesų yra teisinga.
Popiežius linkėjo, kad ir ateityje Bažnyčios
ir Italijos valstybės bendradarbiavimas nesiribotų tik bendro kultūros paveldo saugojimu,
bet kad drauge būtų sprendžiamos ir problemos, atsirandančios visuomenės gyvenime
dabartiniais postmoderniais laikais. Tarp pastarųjų,- sakė Popiežius,- visų pirma
paminėtina žmogaus gyvybės visose gyvenimo stadijose apsauga, asmens ir šeimos teisių
gynimas, solidaraus pasaulio kūrimas, kūrinijos tausojimas, kultūrų ir religijų dialogas.
Pastarosiose srityse nemažai nuveikta būtent Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo
dėka. Gera proga pagilti šias temas bus ateinančiais metais sukaksiančios Visuotinės
žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 60-osios metinės. Čia Popiežius vėl pirminė
ką buvo sakęs šiemetinės Pasaulinės taikos dienos proga paskelbtame laiške. Deklaracija,-
sakė Popiežius,- tai tarsi visos žmonijos prisiimtas moralinis įsipareigojimas. Dėl
to svarbu, kad nebūtų prarastas žmogaus teisių natūralus pamatas. Nes jei bus tenkinamasi
tik pozityvistine ir sutartine žmogaus teisių interpretacija, valstybės ir tarptautinės
organizacijos nesugebės pagrįsti savo pareigos ginti žmonių ir tautų teises.
Galiausiai
Popiežius dar kartą priminė šį ketvirtadienį minėtą šv. Pranciškaus Asyžiečio šventę.
Linkėjo Italijai, jos vadovams ir visiems gyventojams Dievo palaimos ir šventųjų Italijos
globėjų – Pranciškaus Asyžiečio ir Kotrynos Sienietės užtarimo. (jm)