Bendroji audiencija. Popiežiaus katechezės apie šv. Kirilą Aleksandrietį santrauka.

Kaip jau keliskart minėta pastarųjų dienų mūsų laidose, trečiadienį Šv. Tėvas persikėlė iš vasaros rezidencijos į Vatikaną. Trečiadienio rytą parvykęs iš Castelgandolfo, Šv. Petro aikštėje Popiežius susitiko su keliolika tūkstančių maldininkų, atvykusių į bendrąją audienciją. Tęsdamas pirmųjų Bažnyčios amžių personažams skirtą katechezių ciklą, šįkart Benediktas XVI kalbėjo apie šv. Kirilą Aleksandrietį.

Kirilą Aleksandrietį, ir Rytuose, ir Vakaruose garbinamą šventąjį, popiežius Leonas XIII 1882 metais paskelbė Bažnyčios mokytoju. Tą pačią dieną Bažnyčios mokytojo titulas buvo suteiktas ir kitam graikiškosios tradicijos Bažnyčios tėvui šv. Kirilui Jeruzaliečiui. Po kelerių metų tas pats popiežius Leonas XIII, norėdamas pabrėžti, jog ir Rytų, ir Vakarų tradicijos skelbia tą patį vienos Kristaus Bažnyčios mokymą, Bažnyčios mokytojo titulą suteikė taip pat ir šv. Jonui Damaskiečiui.

Nedaug žinome apie Kirilo Aleksandriečio gyvenimą ir veiklą kol jis dar nebuvo Aleksandrijos vyskupas. Manoma, kad jis gimė tarp 370 ir 380 metų Egipto Aleksandrijoje. Tikrai žinoma, kad nuo 385 metų Aleksandrijos vyskupiją valdęs Teofilis, buvo Kirilo dėdė. Jam mirus 412 metais, Aleksandrijos Bažnyčią ėmė valdyti dar labai jaunas vyskupas Kirilas. Aleksandrijos Bažnyčiai jis vadovavo net 32 metus, stengdamasis įtvirtinti Aleksandrijos sosto primatą visuose krikščioniškuosiuose Rytuose. Vadovavimą Aleksandrijos Bažnyčiai perėmusiam jaunam vyskupui Kirilui pirmiausia teko atkurti gerus santykius su Konstantinopoliu, su kuriuo buvo susivaidijęs jo pirmtakas ir dėdė patriarchas Teofilis. Būtent Teofiliui valdant Aleksandrijos Bažnyčią, nuo Konstantinopolio vyskupo sosto buvo nušalintas Jonas Auksaburnis. Nauji nesutarimai prasidėjo 428 metais, kuomet Konstantinopolio vyskupu tapo valdingas ir griežtas vienuolis Nestorijus. Pastarųjų nesutarimų priežastis buvo kristologinės doktrinos skirtumai. Naujasis Konstantinopolio vyskupas Nestorijus, priešindamasis liaudies pamaldumo tradicijai, Mergelę Mariją vadinančiai Dievo Motina, ėmė ją tituluoti Kristaus Motina. Tačiau problemos esmė buvo kur kas rimtesnė negu vien Marijos titulas liaudies pamaldume. Pernelyg radikaliai sekdamas Antiochijos tradicija, pabrėžiančia tikrą Kristaus žmogiškumą, Nestorijus ėmė tvirtinti, jog Kristuje esama dviejų atskirų prigimčių - dieviškosios ir žmogiškosios. Dėl to ir Marijos, Kristaus Motinos, pasak Nestorijaus, negalima tituluoti Dievo Motina.

Kirilas Aleksandrietis ryžtingai pasipriešino Nestorijaus mokymui. Polemizavo su juo pačiam Nestorijui rašytuose laiškuose, o taip pat ragino kitus savo meto vyskupus atmesti Nestorijaus mokymą. Galiausiai, po įvairių istorinių peripetijų, 431 metais Efeze įvykęs trečiasis visuotinis susirinkimas iškilmingai paskelbė, jog Marija teisėtai tituluojama Dievo Motina, o Kristaus prigimčių dualizmą skelbęs vyskupas Nestorijus buvo nušalintas nuo sosto ir ištremtas iš Konstantinopolio. Netrukus, jau 433 metais, Kirilo Aleksandriečio pastangų dėka pavyko galutinai išsiaiškinti kristologinius skirtumus su Antiochijos Bažnyčia, akcentavusia Kristaus žmogiškumą. Visą gyvenimą siekęs doktrinos aiškumo ir tuo pat metu krikščionių vienybės, Kirilas Aleksandrietis mirė 444 metų birželio 27 dieną. Vėliau, 451 metais Chalkedone įvykęs ketvirtasis visuotinis susirinkimas, savo skelbiamoje Kristaus dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių vienybės formulėje panaudojo Kirilo Aleksandriečio Nestorijui rašyto laiško fragmentą: „Mes tvirtiname, jog dvi prigimtis jungia tikra vienybė ir kad abiejų prigimčių rezultatas yra vienas Kristus ir Sūnus. Vienybė nepanaikina prigimčių skirtingumo, bet dieviškumas ir žmogiškumas, sujungti į neapsakomą ir žmogaus protui neaprėpiamą vienybę, davė mums vieną Viešpatį, Kristų ir Sūnų“. (jm)