Konsekruota Klaipėdos šv. Kazimiero parapijos bažnyčia
kun. Saulius Stumbra:
Rugsėjo 30
diena Klaipėdos Šv. Kazimiero parapijos istorijoje bus įrašyta auksinėmis raidėmis.
Prabėgus penkiolikai metų nuo parapijos įkūrimo buvo konsekruota parapijos Šv. Kazimiero
bažnyčia. Trumpai apie parapijos pradžią.
Klaipėdos Šventojo Kazimiero parapiją
1992 m. kovo 22 dieną įkūrė Telšių vyskupas Antanas Vaičius ir pirmuoju klebonu paskyrė
kun. Boleslovą Jonauską. Tų pačių metų gegužės mėnesio 24 d. naujosios bažnyčios statymo
vietoje vyskupas Antanas Vaičius pašventino kryžių, o birželio 20 dieną - bažnyčios
kertinį akmenį. Bažnyčios projekto autoriai – Ričardas Krištapavičius ir Adomas Skiesgelas.
Nuo 2002 m. birželio 3 dienos parapijai vadovauja klebonas - kun. dr. Romualdas
Vėlavičius.
Per penkioliką parapijos gyvavimo metų padaryta daug – pastatyta
didžiulė mūrinė bažnyčia, kurios aukšti, nors dar ir nebaigti, bokštai matosi iš
tolo. Prie bažnyčios įregta Caritas labdaros valgykla, gedulo namai, įsikūrė Marijos
legiono, Nazareto šeimų bendruomenės. Sumanaus klebono, kun. R. Vėlavičiaus dėka
ne tik išmokėtos didžiulės skolos, bet ir padaryta daugybė naujų darbų – išklotos
granitinės grindys, įvestas geras įgarsinimas, tvarkomas tinkamas apšvietimas, pastatytas
marmurinis altorius, sakykla, tabernakulis.
Nuostabiai gražią saulėtą rudens
dieną –rugsėjo 30 d., plūdo parapijiečiai į savo bažnyčios šventinimo iškilmes. Iškilmingoje
procesijoje iš parapijos koplyčios vedant kryžiui, einant pulkui adorančių ir patarnautojų
buvo nešamos Šv. Mergelės ir kakinės Marijos Goreti relikvijos, ėjo koncelebruojantys
kunigai ir JE Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ. Prie uždarų bažnyčios durų tikinčiųjų
minia su jauduliu pasitiko didingą procesiją, iškilmingomis fanfaromis pasveikino
Klaipėdos varinių pučiamųjų kvintetas. Prie uždarų bažnyčios durų Vyskupas kreipėsi
į tikinčiuosius primindamas, kad susirinkome pašventinti Dievo namų, kur bus skalbiamas
Jo Žodis ir teikiami sakramentai. Tada parapijos klebonas kun. R. Vėlavičius atrakino
bažnyčios duris ir vedant Vyskupui bažnyčią pripildė tikintieji.
Didingos bažnyčios
konsekravimo apeigos – pašventintas vanduo, kuriuo pašlakstytas altorius, tabernakulis,
sakykla, bažnyčios sienos, skelbiamas Dievo Žodis. JE Jonas Boruta, SJ pamoksle analizavo
žodžio „bažnyčia“ prasmę, ką jis reiškia įvairiose pasaulio tautų kalbose ir akcentavo,
kad „bažnyčia“ – tai Dievo surinkta tauta. Taip pat prisiminė mūsų tautos dainiaus,
Seinų vyskupo Antano Baranausko, išgyvenimus atvykus šventinti naujos bažnyčios. Neradęs
budinčių tikinčiųjų per naktį prie šventųjų relikvijų, pats gulė kryžiumi ir per naktį
meldėsi, o išaušus rytui nukėlė bažnyčios šventinimo iškilmę, nes nebuvo tinkamai
su malda pasiruošta jai. Ganytojas kreipėsi į tikinčiuosius primindamas, kad ši bažnyčia
yra jų maldos namai, kurion turi rinktis kas sekmadienį – klausyti Dievo Žodžio, priimti
kitų sakramentų. Giedama Visų Šventųjų litanija į galingą chorą sujungė gausiai
susirinkusius tikinčiuosius. Prieš įdedant į altorių šventosios Marijos Goreti relikvijas
buvo perskaitytas raštas, liudijantis relikvijų autentiškumą, kuris vėliau buvo įteiktas
parapijos klebonui. Jaudinantis momentas – altoriaus konsekracija – Vyskupas tepė
šv. Krizmos aliejumi altoriaus mensą, taip pat vieną iš keturių konsekracinių kryžių,
kitus tris tepė – prel. Juozas Šiurys, kan. Remigijus Saunorius ir dekanas Vladas
Gedgaudas. Po patepimo šventuoju aliejumi bažnyčią pripildė smilkalai, o nuo užkurto
aukuro ant altoriaus kilo kvapnus dūmas – lyg tyra Dievo tautos malda.
Baigiantis
aukos liturgijai, po komunijos maldos Vyskupas į naujai pašventintą tabernakulį nunešė
ŠVČ. Sakramentą ir visiems susirinkusiems suteikė ganytojišką palaiminimą.
Parapijos
klebonas, kun. R. Vėlavičius dėkodamas Telšių vyskupui J. Borutai SJ už pakonsekruotą
bažnyčią, prisiminė, jog prieš penketą metų su didžiule baime priėmė vyskupo skyrimą
šios parapijos klebonu, bet anot jo, sutiko čia daug nuoširdžių žmonių. Klebonas dėkojo
nuolatiniams bažnyčios rėmėjams, bet ypač dėkojo tikintiesiems, kurie savo buvimu,
malda pradrąsina ir įkvepia naujiems darbams.
Klebono kalbą keitė parapijiečių
nuoširdūs žodžiai – jie dėkojo Vyskupui, dalyvavusiems kunigams, bet ypač dėkojo klebonui,
kuris tarnauja parapijai su meile.
Iškilmės baigėsi iškilminga procesija, kurią
palydėjo darni giesmė, o kiekvienam dalyvaujančiam šventę primins atvirukas su bažnyčios
vaizdu ir trumpa parapijos istorija, kurios pabaigoje užrašytas kreipinys į Šventąjį
Globėją: ŠVENTASIS KAZIMIERAI – LIETUVOS, JAUNIMO IR ŠIOS BAŽNYČIOS GLOBĖJAU, SAVO
GLOBA LYDĖK DVASININKUS, GERADARIUS, LANKYTOJUS IR VISUS GEROS VALIOS ŽMONES.