Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien
ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu
Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo,
bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas
į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro
kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.
Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių,
kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje
liepsnoje“. Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu
dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė
paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas
panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus“. Tas
vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus:
aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą“.
Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“
O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas
juos, jie atsiverstų“. Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie
neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų“.
(Lk 16, 19–31)
LEMTINGA AKIMIRKA, Mons. Adolfas Grušas
Kiekvieno
žmogaus gyvenime ateina diena, kai jau nieko nebegalima pakeisti. Tai diena, kuri
jau nebesuteikia jokių kitų galimybių, diena, kai nebeįmanoma susipažinti su daugiau
žmonių, negu jų buvome sutikę iki tol.
Tą dieną viskas bus užfiksuota ir neišdildomai
iškalta praeities granite. Jau nieko nebebus įmanoma pataisyti ir patobulinti. Tai
diena, kuomet vienintelė ateitis bus tai, kuo būsime tą akimirką. Tada nebebus kitokios
ateities, kaip tai, ką atsinešėme su savimi ir mes amžiams liksime tuo, kuo buvome
tą dieną.
Tokiais žodžiais galėtume nusakyti mirties valandą…
Kita vertus,
galėtume tvirtinti, kad daugelis gyvųjų jau yra gyvi mirusieji, nes savo gyvenimą
praleidžia taip, tarsi jame niekas negalėtų ir neturėtų keistis.
Kaip tik apie
tai šio sekmadienio palyginime ir prabyla Išganytojas.
Jis sako, kad turtuolis,
neparodęs gailestingumo elgetai Lozoriui, buvo palaidotas, tuo tarpu apie vargšą nežinome
nieko. Jo tikriausiai laukė įprastinis bendras kapas.
Tuo tarpu, kalbant apie
turtuolio laidotuves, tikriausiai reiktų galvoti apie gausybę draugų, atėjusių apraudoti
velionio, oficialias kalbas, jaudinančius dvasininko žodžius, iškilmingą laidotuvių
procesiją, užuojautą, reiškiamą likusiems penkiems turtuolio broliams, gausybę gėlių
ir vainikų…
Ko gero, laidotuvės tikrai buvo gražios, didingos, tokios, apie
kurias svajoja, jei ne visi, tai bent jau dauguma žmonių, nors, girdint apie tai,
savaime į galvą braunasi mintis, kad kai kas gyvena vien tam, kad būtų palaidotas.
Jėzaus
pasakojimas, tačiau, skirtas ne tam, kad, jo klausydamiesi, žvelgtume į ateitį, bet
kad paragintų mus būti ypač atidžiais savo dabarčiai. Dabar ir tik dabar yra valanda,
kai galima tikėtis nuodėmių atleidimo, kai įmanoma atsiversti, o tai reiškia, pakeisti
savo gyvenimą. Tik čia, šiame pasaulyje, mes galime išsivaduoti nuo vakarykščio savęs,
nuo praeities klaidų, nuo mūsų praeities vienatvės, kai gyvenome, nesirūpindami Dievo
globa.
Tik čia, žemėje, mūsų laukia Kristaus kryžius, į kurį atsišlieję, galime
tapti kitokiais savo širdyje…
Kaip turėtume priimti šį nepaprastą palyginimą?
Ar tai paguodos žinia visiems šio pasaulio lozoriams, kad jie žinotų, jog Dievas yra
jų pusėje ir kad gyvenimo pabaigoje jie bus paguosti? Reiktų pripažinti, jog galima
kalbėti ir apie tai, tačiau veikiau jau reiktų galvoti apie mūsų laikmečio vertinimą.
Mums
reikia keisti savo gyvenimo būdą. Niekas nesako, jog turime galvoti tik apie kraštutinį
vargą, atsisakyti visų pasaulio teikiamų galimybių. Tai būtų neteisinga ir paties
Dievo atžvilgiu, kuris žmogui liepė „užvaldyti žemę“. Vis dėlto mums būtina galvoti
apie tai, kad tai, ką turime, mums leistų užmegzti glaudesnį ryšį su žmonėmis, kad
mokėtume pastebėti vargstančius, o svarbiausia – nesigailėtume parodyti savo širdies
jautrumo.
Vieną kartą visi turėtume suprasti, kad lemiamą akimirką mums nebebus
jokios galimybės pasiųsti Lozorių įspėti savo artimųjų. Kur kas paprasčiau būti su
juo tą akimirką, kai tenka žengti žingsnį į amžinybę…