„Ne“ ekologiniam katastrofizmui, „taip“ taikiam atominės energijos naudojimui

Tokią Bažnyčios poziciją dar kartą patvirtino kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas, Romoje, Senato rūmuose vykusiame dviejų italų autorių knygos „Aplinkos resursas“ pristatyme.

Kardinolas Martino savo skaitytame pranešime, remdamasis Bažnyčios socialine doktrina, kritikavo keturias pozicijas: biologizmą, teorijas, kurioms pagrindinė aplinkos degradavimo priežastis atrodo žmonių skaičiaus didėjimas; natūralistinį panteizmą; galiausiai ideologijas, kurios pranašauja ekologines katastrofas.

Biologizmas žmogų mato tik kaip biologinių mechanizmų visumą, remdamasis tik biologiniais ir genetiniais paaiškinimais iš principo nutrina ribą tarp žmogaus ir gyvūno. Tokia pozicija nepriimtina ne tik Bažnyčiai, reginčiai žmogų kaip „Dievo atvaizdą“, bet ir giliai antropocentrinei pasaulėžiūrai.

Kardinolas kritikavo ekologinį katastrofizmą, pretenduojanti būti tik mokslišku, tačiau už savęs slepiantį didelį antropologinį pesimizmą, netikėjimą žmogaus galimybėmis. Tačiau būti prieš šį katastrofizmą nereiškia ignoruoti gamtosauginių problemų ar pareigos racionaliai naudoti aplinką žmonijos poreikiams.

Vis dar populiarios ir Maltuso pozicijos, siejančios vystymosi problemas, o dabar ir ekologinį degradavimą su žmonių skaičiumi. Pasak šių teorijų, ribotiems ištekliams mažėjant, o žmonių skaičiui didėjant, sparčiai artėjama prie katastrofos. Išeitis – mažinti žmonių skaičių, pavyzdžiui, neturtingose šalyse centralizuojant gimimų planavimą ir naudojant tokias priemones, kaip masiniai abortai, kontracepcijos vartojimas ir sterilizavimas. Bažnyčia pasisakė prieš šias pozicijas, nes mano, jog jos prieštarauja žmogaus orumui, o skurdo priežastys slypi kitur. Beje, po detalių demografinių studijų, sukaupus daugybę duomenų, šiandien tezės apie žmonių populiacijos augimo dramatiškas pasekmes jau yra paneigtos ir skaičiais.

Kardinolas Martino kritiškai pažvelgė ir į tai, ką pavadino „natūralistiniu panteizmu“. Šis dažnai yra propaguojamas New Age priklausantiems judėjimams ir suvokia gamtą, biosferą kaip tam tikrą dievybę. Šioje vizijoje nebėra vietos Dievo ir žmogaus dialogui.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas dar kartą išreiškė pritarimą taikiam atominės energijos naudojimui. Bažnyčia šios pozicijos laikosi jau puse amžiaus, dar nuo 1957 metų, kada Šventasis Sostas tapo Tarptautinės atominės energijos agentūros nariu būtent tam, kad deklaruotų, jog pritaria taikiam atominės energijos panaudojimui.

Tai netrukdo Šventajam Sostui tarptautinėje arenoje, tarptautiniuose susitikimuose ir tarptautinėse organizacijose jau dešimtmečius nuosekliai pasisakyti prieš branduolinių ginklų kūrimą, kad ir kas būtų tų ginklų šeimininkai.

Tačiau atominė energija yra didelis žmonijos resursas, kurį galima saugiai panaudoti ne karinės galios didinimui, o visuomenių vystimuisi ir gėriui. Gal tada priartėtume prie pranašo Izaijo pranašystės, pasak kurios ateis diena, kai žmonės „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti. Viena tauta nebekels kalavijo prieš kitą, nebebus mokomasi kariauti (Iz 2,4)“. (rk)