Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą.
Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė:
'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi
būti prievaizdu'. O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą?
Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų
į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko
skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą
statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk:
penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų
kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė
suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp
panašių į save negu šviesos vaikai. Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių
su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas
ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose,
tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami
apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi
su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?! Joks tarnas negali tarnauti dviem
šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs,
o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16, 1-13)
KRIKŠČIONIO
APSUKRUMAS, Mons. Adolfas Grušas:
Nėra jokių
abejonių: Viešpats aiškiai parodo savo simpatiją neteisingam prievaizdui, o Jo skundas
nukreiptas prieš tuos, kurie pasirodo nesugebantys sekti Jo nurodytu keliu: Šio pasaulio
vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai…
Toks Išganytojo
požiūris glumina mus, ištikimus ir garbingus Viešpaties tarnus. Juk mes labai gerai
suvokiame, kam esame pašaukti, seniai padalijome visą pasaulį. Visiems aišku, kurioje
pusėje yra gėris, o kurioje blogis. Pasirodo, kad mums trūksta vieno dalyko: sveiko
apsukrumo.
Iš tiesų, Jėzus mokė mus būti gerais žmonėmis, tačiau niekuomet
nesakė, kad turime būti abejingi viskam, kas dedasi aplink mus, kad neturime nuolat
galvoti, kaip savo tikėjimą ir gerumą paskleisti savo aplinkoje. Priešingai, Dievo
planas buvo visiškai kitoks.
Drįsčiau sakyti, kad neteisingasis prievaizdas
iš Jėzaus palyginimo tam tikra prasme buvo būsimojo krikščioniško šventumo pirmavaizdis.
Krikščionybė
atėjo į pasaulį, kaip stulbinanti naujiena. Kuomet Išganytojas Kalno pamoksle kalbėjo
apie palaiminimus, Jis tais žodžiais stebino ir piktino savo klausytojus, ypač tada,
kai ištarė žodžius: O aš jums sakau. Jėzaus amžininkai niekaip negalėjo suvokti, kad
pats Dievas atėjo pas juos.
Vėlesnių laikų šventieji taip pat dažnai labai
savotiškai interpretavo Evangelijos žinią. Jie stebino pasaulį kaip tik savo poelgių
neįprastumu, kitokiu požiūriu į tikėjimo tiesas, dar labiau atskleidžiančias žmonėms
Dievo malonės gausą. Jie nebijojo svajoti, nebijojo žvelgti į paslapčių gelmę.
Mes,
šių laikų krikščionys, ko gero jau seniai į palėpes tarp senienų suslėpėme savo fantaziją,
išradingumą, tai darydami vardan ne visai teisingai suprasto ortodoksiškumo.
Mes
tapome tiesos, kurią laikome užrakintą savo proto nelaisvėje, įkaitais. Monotoniškai
kartojame tuos pačius žodžius, darome tuos pačius veiksmus, turime iš anksto parengtus
atsakymus, išskaitytus storose ir išmintingose teologų knygose, bijodami patys sau
ir kitiems pasakyti, kaip iš tiesų tikime ir ką galvojame patys.
Taip mes jau
nieko nebenustebiname. Tampome savotiškais krikščioniškos naujienos biurokratais,
sugebančiais patį žavingiausią dalyką paversti abejingu kartojimu. Mūsų elgesyje neįmanoma
įžvelgti mūsų pačių vidinio įsitikinimo, nesijaučia džiaugsmo, kad esame su Dievu,
nepanašu, kad norime, jog Dievas būtų ir su kitais žmonėmis. Mūsų tikėjimui trūksta
išradingumo, ir tai ne vien skelbiant Evangeliją, bet taip pat ir ieškant, kaip galėtume
išreikšti savo meilę artimui.
Tad netenka stebėtis, kad žmonės, prisiartinę
prie mūsų, labai dažnai nusivylę pasitraukia…
Panašioje padėtyje buvo atsidūręs
ir neteisingasis prievaizdas, tačiau jis nedvejojo ir nepasimetė, bet pagalvojęs pasakė:
Jau žinau, ką darysiu.
Ar mes žinome, ką turėtume daryti, kad tikėjimas būtų
gyvas mumyse?…